Praėjus beveik metams po Brexit šoko, ES šalyse vis dar vyrauja įsisenėjusios problemos: senėjanti populiacija, jaunimo nedarbas, imigrantų integracija, nepasitikėjimas ES institucijomis ir kt. Bet turint galvoje keletą po Brexit įvykusių esminių rinkimų ir augančią ekonomiką, Sąjungos ateitis jau atrodo šviesiau, rašo CNN.

Kaip neseniai pasakė vienas garsus vokiečių politikas, „jei būtumėte pasiūlę mums tokią situaciją pernai birželio 24 dieną (kitą dieną po Brexit balsavimo), manau, kad būtume pasakę „Taip, ačiū.“.

Štai šešios priežastys, įrodančios, kad gandai apie Europos mirtį buvo gerokai perdėti.

1. Paskutinių rinkimų rezultatai

Nyderlandų ir Prancūzijos rinkėjai atsuko nugaras įsisiautėjusiam euroskeptiškam populizmui.

Geertas Wilders’as Nyderlanduose ir Marine Le Pen Prancūzijoje džiūgavo dėl Brexit ir matė tai kaip revoliuciją prieš pasaulinį elitą. Tačiau nė vienas nesugebėjo tuo pasinaudojęs gauti valdžią.

G. Wilderso partija Nyderlandų rinkimuose gavo penkias vietas, bet to neužteko, kad jo Olandų Laisvės Partija patektų į koalicinę vyriausybę.

M. Le Pen bent jau pateko į antrą Prancūzijos prezidento rinkimų turą, bet net ir tada neatrodė, kad ji gali įveikti jaunesnį ir mažiau patyrusį priešininką E. Macroną.

2. Ekonomika

Europos ekonomika po 2008-tųjų krizės gerokai šlubavo, bet dabar panašu, kad jos laukia sveikas (jeigu ne įspūdingas) augimas per ateinančius trejus metus.

Europos Komisija prognozuoja, kad 2016-2018 metais visų ES narių ekonomika augs. Iš dalies tai vyks dėka reformų, kurios padėjo sumažinti nedarbą ir skatinti investicijas.

Komisija tikisi 1,8 % augimo šiemet ir ateinančiais metais. Gal ir ne stebuklas, bet tikrai geriau nei anksčiau.

3. Graikija ir Italija

Graikijos skola it Damoklo kardas kabėjo virš Europos bemaž dešimtmetį, tačiau neseniai kairiųjų partijos „Syriza“ vadovaujama koalicija pritarė tolimesnėms reformoms mainais į dar vieną finansinę paramą.

Nuveikti dar liko labai daug: graikų ekonomika vis dar yra 25 procentais mažesnė nei buvo prieš 10 metų, o jos skola siekia stulbinančius 180 % BVP. Bet Graikija vis dar yra Europos Sąjungos narė ir priklauso eurozonai.

Kitas eurozonai svarbus faktorius – susilpnėję Italijos bankai – atlaikė premjero Mattero Renzi atsistatydinimą po to, kai jis pralaimėjo gruodžio referendumą.

4. Pabėgėlių krizė

Daugiau nei milijono pabėgėlių antplūdis 2015 metais (pusė iš jų bėgo nuo pilietinio karo Sirijoje) sukėlė grėsmę Europos vieningumui, nes vyravo skirtingos nuomonės dėl pabėgėlių priėmimo ir apskritai požiūrio į prieglobstį.

Švedija ir Vokietija svetingai priėmė prieglobsčio ieškančiuosius, kai tuo tarpu naujausios ES narės (tokios kaip Slovakija ar Vengrija) atkakliai priešinosi tokiai lanksčiai imigrantų politikai.

Migrantų problema ir ISIS vykdomos teroro atakos paskatino dar didesnį populistinių partijų aktyvumą.

2016 metais pabėgėlių antplūdis vis dar buvo didelis – apie 388 tūkstančius, remiantis Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis. Bet tai jau nebebuvo esminė problema.

Pabėgėlių mažėjimas sumažino ir šiai problemai skirtą dėmesį, bet kol kas. Nepaisant kitų diplomatinių saitų tarp ES narių ir Turkijos, bendras susitarimas stabdyti migraciją per rytinę Viduržemio jūros pusę sėkmingai vykdomas.

5. D. Trumpas

JAV prezidentas D. Trumpas pats save pavadinio „ponu Brexit“, bet kilusi pykčio banga pasaulio elito gretose peraugo į palankesnį požiūrį į NATO ir Europos Sąjungą. ES pareigūnai negalėjo patikėti Trumpo žodžiais, pasakytais Reuters agentūrai šių metų vasarį: „Aš esu už Europos Sąjungą. Aš manau, kad ji puiki. Jeigu jie laimingi, aš labai už“.

Atstovai Briuselyje pastebi pragmatiškesnį Baltųjų Rūmų požiūrį ir apskritai didėjantį Vašingtono politinį konkretumą.

Negana to, daugelis ES valstybių ramiau atsikvėpė pamačiusios, kad spaudoje plačiai nušviesti neva puikūs D. Trumpo ir Rusijos prezidento V. Putino santykiai taip ir nesuklestėjo. O juk buvo baiminamasi, kad tai gali ne juokais pakenkti Europos stabilumui.

6. Brexit

Brexit procesas tiesiog įelektrino Europą. Theresos May griežta poza (ji pažadėjo būti nepalenkiama derybose) paskatino įspūdį, kad Britanija pervertina savo kortas.

Būtų naivu manyti, kad populistinių jėgų Europos arenoje nebeliko – jos vis dar aktyvios kai kuriose ES narėse, pvz. Lenkijoje, Vengrijoje ir Italijoje, kurioje Penkių Žvaigždžių judėjimo dalyviai, iniciavę referendumą dėl Italijos išstojimo iš ES, vis dar nepraranda populiarumo.

M. Le Pen, nors ir nusileido jaunesniam varžovui prezidento rinkimuose, visgi įtikino beveik 11 milijonų už ją balsavusių prancūzų rinkėjų.

Kremlius tuo tarpu šiltu glėbiu vilioja ES vyriausybes ir partijas, kurios nebemato ateities liberalioje Europoje.

Bet ES atsilaikė ir dabar turi vieningus lyderius – E. Macroną ir A. Merkel, kurie yra užkietėję Europos Sąjungos šalininkai. Jei A. Merkel rugsėjo mėnesį laimės, jų pajėgos ir toliau stiprės.

Kita kliūtis naujoko E. Macrono politiniame judėjime laukia birželį vykstančių parlamento rinkimų metu, nes likusi Europa visiškai nenori prancūzų prezidento, kuris nesugeba nieko nuveikti.