A. Kubiliaus iniciatyva siūloma asmenvardžius su W, Q ir X rašyti pagrindiniame paso puslapyje, įrašų valstybine kalba vietoje. TALKA už valstybinę kalbą Seimui yra pateikusi daugiau nei 69 000 piliečių pasirašytą projektą, kuriuo siūloma pagrindiniame paso puslapyje rašyti tik valstybine kalba, o šalia esančiame papildomų įrašų puslapyje rašyti kitomis kalbomis, kuriose vartojamas lotyniško pagrindo raidynas su visais diakritiniais ženklais.
Diskusijos šia tema kaista. Jose neretai pamirštami mokslo ir teisės argumentai, taip pat ir piliečių valia. Tačiau galbūt labiausiai stebina tai, kad A. Kubiliaus „W, Q ir X“ įteisinimo projektas pristatomas kaip rūpestis žmogaus teisėmis, nors iš tiesų sukurtų Lietuvos piliečių diskriminaciją ir niekuo nepagrįstas kalbines piliečių grupes, kurių vienoms įstatymas tinka, o kitoms – ne.
Talkos pasiūlymas ir valstiečių įsipareigojimai
2015 metais į „Talką už valstybinę kalbą“ susibūrę kultūros, mokslo ir visuomenės veikėjai pakvietė piliečius teikti Seimui siūlymą leisti kitomis kalbomis rašyti paso kitų įrašų puslapyje. Toks įrašas nebūtų perkeliamas į valstybės duomenų bazes, priešingai, skirtas pačiam gyventojui, norinčiam savo pase matyti tokį užrašą. Tačiau jis galėtų būti su visais diakritiniais ženklais, taigi iš tiesų „autentiška forma“. Šio teksto autoriui teko garbė ir atsakomybė būti šios tikrai sėkmingos akcijos iniciatyvinės grupės pirmininku, pristatyti siūlymą Seimui.
Siūlymą palaikė ir įvairūs politikai, tarp TALKOS iniciatorių buvo Ramūnas Karbauskis, Povilas Urbšys, už TALKĄ viešai pasirašė tuo metu dar Seimo nariais nebuvę Viktoras Pranckietis, Dainius Kepenis, Arūnas Gumuliauskas. Būtent valstiečių partija surinko liūto dalį tų 69 000 TALKOS pristatytų parašų. Atskiri Seimo nariai visada gali turėti savo nuomonę kiekvienu klausimu, tačiau TALKOS projektas nuo pat pradžių buvo ir lieka Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kaip politinės partijos siekis ir įsipareigojimas. Pasiryžimas ir gebėjimas jo laikytis neišvengiamai bus valstiečių vertybinio nuoseklumo testas ir, tikiu, įrodymas. Ir priešingai, populizmo klasika būtų Seime stoti prieš savo pačių iniciatyvą.
Argumentai už TALKOS siūlymą nevalstybine kalba rašyti tik paso papildomų įrašų puslapyje ar kitoje tapatybės kortelės pusėje yra gausūs ir ne kartą išdėstyti. Alternatyvus A. Kubiliaus siūlymas rašyti kitomis kalbomis vietoje valstybinės kalbos prieštarautų a) Konstitucijai (Konstitucinio teismo ir kalbos komisijos išaiškinimai), b) Vakarų šalių praktikai (pamėginkite parašyti „Jovaiša“ JAV, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Norvegijos, Olandijos, Kanados ar kurios kitos brandžios demokratinės šalies pase), c) Europos žmogaus teisių teismo išaiškinimams, d) daugumos Lietuvos piliečių valiai (neviešintų apklausų duomenys). Toks sprendimas siaurintų valstybinės kalbos vartojimo erdvę, keltų Rusijos reikalavimų grėsmę Latvijai (latviai dėl to mus ne kartą įspėjo, prašydami solidarumo), įteisintų Vilniaus krašto gyventojų tautinę sudėtį keitusių okupacijų padarinius. Telkdami TALKĄ buvome ir esame įsitikinę, kad visa tai yra svarbios priežastys nepritarti įrašams nevalstybine kalba vietoje valstybinės. Visi šie argumentai gerokai plačiau išdėstyti Talkos už valstybinę kalbą valstybės vadovams įteiktame ir daugiau nei 150 žinomų žmonių parašais paremtą poziciją ginančiame kreipimesi, kuris, deja, beveik visos žiniasklaidos buvo nutylėtas.
Nekurkime diskriminacijos
Tačiau galbūt mūsų diskusija ir argumentai nukreipti ne pačia svarbiausia kryptimi. LLRA reikalavimais iškeltas siūlymas valstybinę kalbą pasuose pakeisti kitomis kalbomis paprastai remiasi gražiu ir teisingu siekiu panaikinti piliečių diskriminaciją ir grąžinti jiems „teisę į autentišką pavardę“. Paradoksalu, tačiau A. Kubiliaus užregistruotas projektas padarytų kaip tik priešingai: sukurtų nematytą piliečių diskriminaciją pagal jų tautybę ir daugumai jų tikrai nesuteiktų progos užsirašyti „autentiška forma“. Naujoji tvarka „autentišką rašybą“ leistų tik tiems asmenims, kurių pavardės nuo lietuviškų skiriasi tik šiomis raidėmis. Tačiau jei kalbėsime apie dažniausiai šiuo klausimu minimus lenkus, jų kalboje iš šių trijų raidžių tėra vienintelė W (kurios, beje, nėra lotynų abėcėlėje).
Jei kalbėsime apie užsienio šalių piliečius, gaunančius Lietuvos pilietybę, ir jų šeimos narius, tai vėlgi nėra joks sprendimas. Autentiškai pavardžių rašybai reikėtų dešimčių diakritinių ženklų, sutinkamų įvairiose Europos kalbose. Vien čekų kalboje yra ženklai Á, Ď, É, Ě, Í, Ň, Ó, Ř, Ť, Ú, Ů, Ý, danų kalboje – Æ, Ø, Å, estų kalboje – Õ, Ä, Ö, lenkų kalboje - Ć, Ł, ń, Ś, Ź, Ż, latvių kalboje – Ā, Ē, Ģ, Ī, Ķ, Ļ, Ņ. Tai vien mūsų regiono šalys. Viena prancūzų kalba siekiant „autentiškos rašybos“ praturtintų mūsų abėcėlę à, â, é, è, ê, ë, ï, ÿ, ù, û, ü, ò, ô, ö, ç, æ, œ diakritiniais ženklais. Viso – per 150 naujų ženklų vien lotyniško pagrindo abėcėlese.
„Autentiška rašyba“ vietoje valstybinės kalbos reikalautų visas jas įvesti į mūsų duomenų bazes, o šalies piliečius priverstinai išmokyti jas vartoti – užrašyti iš klausos ir ištarti perskaičius. Akivaizdu, kad tai būtų pasaulyje nematytas precedentas. A. Kubilius to kol kas nesiūlo, bet siūlydamas tik tris raides sukuria net kelių lygių segregaciją.
Šiandien Lietuvos piliečių pasuose egzistuoja absoliuti piliečių lygybė prieš įstatymą – visi piliečiai, nepriklausomai nuo jų tautybės, rašo tik valstybine kalba. Taip yra ir beveik visose demokratinėse Vakarų šalyse, o kelios išimtys randamos tik posovietinėse Vidurio Rytų Europos šalyse. Priėmus A. Kubiliaus siūlomas pataisas vietoje piliečių lygybės atsirastų kastos. Vienoje atsidurtų tie, kurių pavardėms užrašyti užtenka lietuvių kalbos ir W, Q, X. Kitoje atsidurtų tie, kurių pavardė yra lotyniško pagrindo (dauguma Europos tautų), tačiau joje yra kitų ženklų – bet kuris iš tų daugiau nei 150-ties. Trečioje atsidurtų Lietuvos piliečiai, kurių pavardės yra ne lietuviško pagrindo rašmenimis – tradicinės žydų, totorių, rusų bendrijos, taip pat ir naujai besikuriantys Azijos tautų atstovai (šios šalys turi nusistačiusios transliteracijos į lotyniško pagrindo abėcėlę sistemas ir sėkmingai jomis naudojasi). Viena vertus, atsirastų diskriminacija tarp tautų, priklausomai nuo to, ar gimtoji kalba yra lotyniško ar ne lotyniško pagrindo rašmenimis, ar turi diakritinių ženklų.
Kita vertus, atsirastų diskriminacija tarp tos pačios tautos atstovų, priklausomai nuo ženklų jų pavardėje: lenkas su „w“ galėtų rašyti „autentiška forma“, o taip pat lenkas su „ł“ jau negalėtų. Toks chaosas ir nelygybė padėtų išspręsti tikrai nedaugelio šeimų problemas, tačiau būtų garantuotas teisinių skundų prieš Lietuvą šaltinis. Ar Lietuvai reikalinga pačiai kurstyti tautinius neramumus?
Sprendimas, kuris turėtų tenkinti visus
Pastaruoju metu į Seimo narius ne kartą kreipėsi Europos žmogaus teisių fondo teisininkai, atkreipiantys dėmesį į konkrečios asmenų grupės – Lietuvos pilietybę gavusių užsieniečių, jų sutuoktinių ir vaikų – asmenvardžių rašymo problemą. Jei Lietuvos lenkams rašymas nevalstybine kalba yra vien noro klausimas, šiems piliečiams dviejų skirtingų (tarkime, prancūziško ir lietuviško) pavardės formų turėjimas skirtinguose pasuose iš tiesų gali sukelti problemų keliaujant ir kitose situacijose.
Tikriausiai šiuo pagrindu Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) yra numačiusi šiems asmenims išimtinę teisę rašyti pasuose nevalstybine kalba vietoje valstybinės. Šia išimtimi A. Kubilius ir kiti jo projekto šalininkai naudojasi iš tiesų nesąžiningai. Jie kartoja, kad siūlymu rašyti visų norinčiųjų pasuose nevalstybine kalba „tik perkelia VLKK sprendimą į įstatymą“. Tai baisi netiesa.
VLKK numatė labai aiškiai apibrėžtą išimtį kitų šalių piliečiams, jų sutuoktiniams ir vaikams. Tokiu pagrindu į teismus yra kreipęsi viso labo keliasdešimt asmenų. Tuo tarpu A. Kubilius su G. Landsbergiu mėgina šią siaurą išimtį paversti visuotine taisykle, kuria galėtų naudotis tik išrinktųjų tautybių Lietuvos piliečiai. Nejaugi tikimasi, kad piliečiai neskiria juoda nuo balta?
TALKOS už valstybinę kalbą projektas niekaip išskirtinai nereglamentuoja užsieniečių, jų sutuoktinių ir vaikų asmenvardžių rašymo jų asmens dokumentuose. Tačiau kadangi TALKOS tikslas buvo pasiūlyti su Konstitucija suderinamą kompromisą asmenvardžių rašybos klausimu, jos siūlymas niekaip neprieštarauja ir neužkerta kelio minimiems asmenims Valstybinės lietuvių kalbos komisijos suteiktos išimties įtvirtinimui teisės aktuose.
Daryti tai ar ne, turėtų būti atviros Seimo narių diskusijos ir politinės valios klausimas. Visi fondo pateikti argumentai byloja būtent tokios Konstitucijai neprieštaraujančios išimties užsieniečiams, jų sutuoktiniams ir vaikams naudai, tačiau jokia prasme ne šios išimties pavertimui bendra taisykle, kaip yra pasiūlę I. Šiaulienė, G. Kirkilas, o dabar ir 70 parašų surinkęs A. Kubilius.
Galiausiai atsiduriame prieš paprastą klausimą: ar prieštaraudami Konstitucijai kursime kalbiniu pagrindu diskriminuojamų piliečių grupes, įteisindami tik tris raides, ar vadovaudamiesi Konstitucija visiems piliečiams sudarysime lygią galimybę vardus ir pavardes su visais reikalingais ne valstybinės kalbos ženklais rašyti ne pagrindiniame puslapyje. Esu tikras, kad turime ir galime laikytis įsipareigojimų visuomenei, girdėti argumentus, gerbti visų lygybę prieš įstatymą ir todėl pasirinksime antrąjį kelią.