Skandalingai atsistatydinus Gedimino Vagnoriaus kabinetui, iš Signatarų namų buvo iškrapštytos keistomis aplinkybėmis ten įsikūrusios viešosios įstaigos, direktorei J.Černiauskienei grąžinti įgaliojimai veikti, sudaryta taryba, patvirtinti įstaigos veiklos nuostatai. Kas per šį laiką pasikeitė?
Ogi nieko, vienu balsu sako “Veido” pašnekovai. “Kultūros ministerijos nuomone, Signatarų namų veikla nėra pakankamai efektyvi. Signatarų namai nėra atviri visuomenei ir prisimenami tik per valstybės šventes. Stinga aktyvesnių pastangų pritraukti kuo daugiau lankytojų ir juos sudominti”, - tokia kultūros ministrės patarėjo Rolando Kvietkausko nuomonė.
Pasak Valstybinės paminklosaugos komisijos pirmininkės Gražinos Drėmaitės, Signatarų namų veikla labiau primena saviveiklą. Jos bei Prezidento patarėjo Dariaus Kuolio nuomone, Nacionalinio, Lietuvių literatūros, kitų muziejų fondai tiesiog lūžta nuo sukauptos rimtos XX a. pradžios medžiagos, eksponatų gausos. Tuo tarpu Signatarų namų muziejininkai dirba jau nuveiktą darbą - važinėja, renka analogišką medžiagą. Taip tik gaištamas laikas, eikvojami biudžeto pinigai.
Štai gruodį direktorė J.Černiauskienė vykusi į Prancūziją susitikti su Vasario 16-osios Akto signataro Petro Klimo vaikais bei parsivežti medžiagos apie signatarą. Kelionė es1 atsiėjusi arti 10 tūkst. Lt. Ar be šios kelionės buvo įmanoma išsiversti? Tie patys giminaičiai, pas kuriuos vykusi direktorė, vasaras leidžia Lietuvoje, signataro sūnus Vilniuje turi butą.
“Arba štai minint daktaro Jono Basanavičiaus 150-ąsias metines Nacionalinis muziejus surengė ypač aukšto lygio parodą. Signatarų namuose praktiškai nieko nebuvo parodyta iš reikšmingesnių, su J.Basanavičiumi susijusių eksponatų. Priežastis paprasta: rimtus eksponatus sukaupusios įstaigos, rimti muziejininkai nepasitiki Signatarų namų administracija ir nenori jiems skolinti eksponatų”, - sakė D.Kuolys.
Su tuo kategoriškai nesutinka pati J.Černiauskienė. Jos teigimu, nei V.Adamkus, nei D.Kuolys nedalyvavo nė viename jos organizuotame renginyje.
Renkant medžiagą straipsniui susidarė įspūdis, kad direktore nepasitiki ne tik muziejininkai, bet ir ne vienas signataras.
“Aš, kaip Signatarų tarybos pirmininkas, jau kuris laikas nerandu bendros kalbos su direktore. Pirmieji nesutarimai prasidėjo tada, kai pastebėjęs grubią ekspozicijos klaidą pasakiau, kad reikia pataisyti. J.Černiauskienė ėmė mane ignoruoti, - pasakojo Gediminas Ilgūnas. - Vėliau per vieną posėdžių pasisiūliau prisidėti prie Vasario 16-osios Akto signatarų įamžinimo - parašyti knygą apie Steponą Kairį. Man buvo atsakyta, kad nereikia”.
Signatarų namų taryba, kuriai vadovauja G.Ilgūnas, yra patariamoji institucija. Remiantis nuostatais, “Signatarų namų direktorius, tik suderinęs su steigėju (ministerija) ir taryba tvirtina organizacinę vadovaujamos įstaigos struktūrą, pajamų ir išlaidų sąmatas, perspektyvines ir metines veiklos programas”. Tačiau G.Ilgūnas sako jau kuris laikas esąs atribotas nuo šios informacijos. Pavyzdžiui, 2001 m. pajamų ir išlaidų sąmatas, veiklos programas direktorė patvirtinusi be tarybos pirmininko žinios.
Be jo žinios per 2000 m. Seimo rinkimus Signatarų namuose buvo įsikūręs Kazio Bobelio vadovaujamos Krikščionių demokratų sąjungos štabas. “Ir niekas nereaguoja, kad biudžetinė įstaiga, turinti būti apolitiška, priglaudžia konkrečią politinę partiją. Krikdemai sėdėdavo Signatarų namuose iki išnaktų. Taigi jie turėjo susimokėti už naudojimąsi patalpomis. Aš jokių sąskaitų apie gautas pajamas už K.Bobelio partijos naudojimąsi patalpomis nemačiau”, - sakė G.Ilgūnas.
Pats K.Bobelis apie tai kalbėjo nenoriai: “Aš su direktore sudariau sutartį dviem mėnesiams ir oficialiai sumokėjau. O kiek - tai komercinė paslaptis”.
Neoficialiais duomenimis, K.Bobelis už Signatarų namų nuomą paklojęs 2500 Lt.
Beje, K.Bobelio žmona Dalia - signataro Jono Vileišio anūkė ir Vasario 16-osios klubo vicepirmininkė. Ji viena iniciatorių, siūliusių ministrui Gintautui Kėvišui teikti J.Černiauskienės kandidatūrą jos 40-mečio proga valstybiniam apdovanojimui.
Prieš savaitę Signatarų namuose oficialiai atidarytas restoranas-kavinė “Baltasis štralis”. Apie tai, kad patalpos išnuomotos koncernui “MG Baltic” priklausančiai UAB “Viršupis”, G.Ilgūnas išgirdęs iš J.Černiauskienės lūpų tik pernai lapkritį vykusiame tarybos posėdyje.
“Labiausiai stebina tai, kad patalpos “Viršupiui” išnuomotos net 15-kai metų tuo pačiu įkainiu - 58 Lt už vieną kvadratinį metrą. Bet per tiek metų gali įvykti ir infliacija, ir daug kitų dalykų, tačiau jokių saugiklių nuomos sutartyje nenumatyta. Paklausiau, ar Kultūros ministerija davė leidimą tokiai nuomai. J.Černiauskienė atsakė teigiamai. Skambinu viceministrei Inai Marčiulionytei - ši prisipažino pirmąkart apie tai išgirdusi. Paaiškėjo, kad leidimą davęs kažkoks ministerijos Ūkio skyriaus darbuotojas”, - neslėpė nuostabos G.Ilgūnas.
Signatarų namų direktorė J.Černiauskienė tikina, kad leidimą davęs dar ministras G.Kėvišas. O nuoma kas mėnesį duosianti apie 15 tūkst. Lt papildomų pajamų.
J.Černiauskienė, kalbėdama apie nesutarimus su G.Ilgūnu, pabrėžė, kad nesutarimai kilę po to, kai ji nesutikusi už įstaigai skirtus pinigus finansuoti G.Ilgūno ketinamos rašyti knygos apie signatarą S.Kairį leidimo. “Bet yra ir kitų tarybos narių, ne tik G.Ilgūnas. Pakalbėkite, tarkim, su ponu V.Kačinsku”, - patarė Signatarų namų direktorė. Signataras Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorės pavaduotojas Vitas Kačinskas buvo vienas nuomos komisijos narių.
Paklausta, ar tiesa, kad jos šeima artimai bendrauja su ją nuo kritikos ginančių Signatarų klubo prezidento Zigmo Vaišvilos ir tarybos nario Vito Kačinsko šeimomis, J.Černiauskienė atsakė: “Atsiprašau, bet aš šeimom nedraugauju - su V.Kačinsko tai jau tikrai. O su Z.Vaišvila mes dirbame seniai ir aš iš tikrųjų pažįstu jo žmoną”.
Signatarų namų tarybos pirmininko G.Ilgūno teigimu, po pernai metų Kovo 11-osios paminėjimo kai kurie signatarai sakė nebenorį nė užeiti į Signatarų namus. Juos įskaudino tai, kad tiek “Šėpos teatras”, tiek pakviesta renginį vesti aktorė tiesiog išsityčiojo iš valstybingumo bei atskirų institucijų. Šalies Prezidentas buvo išvadintas “nukriošėliu”, signatarai - “rudaisiais”. Kai kurie signatarai neatlaikę patyčių demonstratyviai pakilo ir išėjo iš salės. Mūsų savaitraščiui direktorė tvirtino pati buvusi priblokšta tokių artistų išsišokimų.
Kalbama, kad premjeru tapęs Rolandas Paksas, sužinojęs apie tikrąją Signatarų namų padėtį, dar ministrui Arūnui Bėkštai buvo nurodęs direktorę atleisti. Apie tai sužinojusi pati J.Černiauskienė. Šaltinių duomenimis, R.Paksas sprendimą greit pakeitė, mat neva gavo informacijos, kad direktorė turinti naują “kompromatą” apie ekspremjerą.
Beje, dar R.Pakso teikimo premjeru išvakarėse laida “Krantas” parodė interviu su J.Černiauskiene. Ji kaltino merą dangsčius išlaidautojus, nesiėmus jokių priemonių, kad Signatarų namų (kai jie dar priklausė Vilniaus savivaldybei) remontui skirtos lėšos būtų panaudotos efektyviai.
Kalbėdamasis su mūsų savaitraščiu G.Ilgūnas tik skėsteli rankomis: “Man jau nebeliko nieko kita, kaip tik atsistatydinti iš Signatarų namų tarybos pirmininko pareigų”.
Kultūros ministrė Roma Dovydėnienė “Veidui” prisipažino G.Ilgūno prašiusi nekelti triukšmo bent iki Vasario 16-osios iškilmių.
Prezidento patarėjas Darius Kuolys apie Signatarų namus išdėstė tokią oficialią nuomonę: “Dar konservatorių valdymo metais į Signatarų namų sutvarkymą investuota apie 7 mln. Lt. Tuomet Prezidentas V.Adamkus prašė, kad šie namai būtų kuo greičiau sutvarkyti ir taptų atviri žmonėms. To Prezidentas prašė ir kiekvieno po S.Šaltenio buvusio ministro - A.Bėkštos, G.Kėvišo, dabar R.Dovydėnienės. Tačiau Signatarų namai iki šiol tebėra tik grupės draugų susibūrimo vieta”.
Jo tvirtinimu, šalies vadovas jau kategoriškai pareikalavo ministrės R.Dovydėnienės neatidėlioti Signatarų namų klausimo sprendimo.
Mūsų savaitraščiui ministrė R.Dovydėnienė prisipažino klaususi kompetentingų specialistų, ką daryti. Šie pasiūlė Signatarų namus palikti Nacionalinio muziejaus padaliniu. Taip būtų sutaupyta lėšų. Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, pasak kultūros ministrės, sutikusi perimti Signatarų namus savo vadovaujamos įstaigos žinion. Po vasario 16-osios jau būsią parengti šitai reglamentuojantys konkretūs teisės aktų projektai.
Iš viso Lietuvoje veikia 97 įvairūs muziejai. Dauguma jų priklauso savivaldybėms. Kultūros ministerijai priklauso 19 muziejų (iš jų trys - nacionaliniai). Ministerija finansuoja 16 muziejų. 2000 m. jų finansavimui skirta 13,55 proc. metinio ministerijos biudžeto. 2002 m. muziejams finansuoti skiriama per 10 mln. Lt.
Nacionaliniai muziejai finansuojami ne per Kultūros ministeriją: 2000 m. trijų nacionalinių muziejų biudžetas siekė 11,5 mln., 2002 m. - 16,9 mln. Lt.
Daugiausiai lankytojų pernai sulaukė šie ministerijos finansuojami muziejai: Lietuvos jūrų muziejus - 272 200; Trakų istorijos muziejus - 220 000, Vytauto Didžiojo karo muziejus - 88 195.
Mažiausiai lankytojų buvo ministerijos finansuojamuose: Vilniaus Gaono žydų muziejuje - 12 721; Lietuvos etnokosmologijos muziejuje - 15 000, Maironio lietuvių literatūros muziejuje - 25 000.
Savivaldybių muziejai mažiausiai lankomi. Tarkime, kai kurie Vilniuje veikiantys savivaldybei priklausantys muziejai vidutiniškai per dieną sulaukia vos vieno lankytojo.
2000 m. Signatarų namų biudžetas buvo 130 tūkst.; 2001 m. - 331 tūkst.; 2002 m. - 315 tūkst. Lt. Pernai Signatarų namuose apsilankė 6 tūkst. lankytojų. Be to, renginiuose apsilankė 2500 žmonių, konferencijose ir seminaruose dalyvavo 800, rajonuose rengtuose renginiuose - 1200 dalyvių. Iš viso Signatarų namuose yra vienuolika etatų.
Doc. Alfredas Bumblauskas, prieš keletą metų kūręs koncepciją, kaip, vadovaujantis šiuolaikinės muziejininkystės principais, Signatarų namus paversti ne tik patriotiškai nusiteikusių pensininkų, bet ir jaunimo traukos centru, sako gerokai nusivylęs. “Kai mes mėginome kažką daryti, ant mūsų galvų ėmė kristi gausybė kankonrėžių. Dabar treji metai nieko nevyksta, ir visiems gerai, - dėstė A.Bumblauskas. - Pagaliau turime išsiaiškinti, ar Lietuva pajėgi išlaikyti šitiek muziejų. Negyvi muziejai-memorialai, kuriuose - vos vienas autentiškas eksponatas, ir tas padėtas už virvutės, negali pritraukti lankytojų. Būtina keisti požiūrį į muziejų. Tai sėkmingai daro Nacionalinis ir Dailės muziejai - organizuoja koncertus, vakarus, panaudodami naujausią techniką. Antra vertus, dabar jau kažkas juda ir Signatarų namuose - bent jau išnuomotas restoranas. Tik ir vėl tenka nusivilti. Pagal mūsų koncepciją restoranas turėjo tapti muziejaus ekspozicijos dalimi, kad užėjęs galėtum pamatyti signatarų daiktus. Pagaliau tai turėjo būti mokslinė nacionalinės kulinarijos laboratorija, kuri supažindintų lankytojus su XX a. pr. lietuvių valgiais. Dabar visi žino tik cepelinus. O iš tikrųjų XX a. pr. niekas nežinojo, kas yra cepelinas”.
Beje, visi kalbinti pašnekovai sutiko, kad Signatarų namuose visiškai dera komercinė veikla ir valstybingumo aura.
Profesoriaus Edvardo Gudavičiaus nuomone, jei Signatarų namai kol kas nesudomina pakankamai lankytojų, vertėtų pasvarstyti, ar jie apskritai reikalingi. Žmonių nepriversi eiti ten, kur jie nenori, ir jokios akcijos čia nepadės. Prof. E.Gudavičius prisiminė, kaip, paprašytas kai kurių valstybininkų, prieš keletą metų kartu su kolega A.Bumblausku patys aukojo Signatarų namams ir per LTV ragino žmones labiau domėtis praeitimi. Tačiau kol kas visuomenei svarbiau kitkas - pragyvenimas. Reikia skatinti investicijas, kad steigtųsi darbo vietos, ir tik po to laukti žmonių antplūdžio muziejuose.
Pasigirsta nuomonių, kad jei nesugebame Signatarų namų paversti žmonių traukos centru, ar nevertėtų jų apskritai parduoti, su sąlyga, kad valstybės švenčių dienomis naujasis savininkas leis naudotis kambariu, kuriame buvo pasirašytas Vasario 16-osios Aktas. Kita vertus, baiminamasi, esą galbūt Signatarų namai ir nepradeda “efektingai dirbti” todėl, kad kažkas jau nusitaikęs į šį objektą.