Pasak jo, įstatymuose nėra tiksliai apibrėžta, kas yra smurtas, prievarta, auka. Tėra “nukentėjusiojo” sąvoka, kuri pasak teisininko, yra gerokai per siaura.
Be to, specialistai - mokytojai, socialiniai darbuotojai – nėra įpareigoti pranešti apie pastebėtus smurto prieš vaikus atvejus.
“Įsivaizduokime situaciją: pedagogas klasėje mato sumuštą vaiką, tačiau teisės aktų prasme, čia nekalbu apie moralinius įsipareigojimus, gali toliau vesti pamoką”, - kalbėjo G.Sakalauskas.
Dėl šios priežasties, anot jo, yra registruojama mažai smurto prieš vaikus atvejų, ir didžioji dalis kenčiančių vaikų nepatenka į reabilitacijos sistemą. Tačiau faktas, kad smurtas prieš vaikus paplitęs, yra akivaizdus.
G.Sakalausko teigimu, Lietuva pagal nužudymų skaičių 100 tūkst. gyventojų patenka į pirmąjį dešimtuką pasaulyje. Pagal savižudybių skaičių Lietuva taip pat vienoje pirmųjų vietų. Kasmet autoįvykiuose žūsta beveik 1000 žmonių, nuo apsinuodijimo alkoholiu miršta apie 500 žmonių.
“Naivu tikėti kad tokioje visuomenėje nebūtų smurto apskritai ir smurto prieš vaikus”, - teigė teisininkas.
Be to, net ir pranešus apie smurto atvejus, esą nėra tinkamai suteikiama skubi pagalba vaikams. Anot G.Sakalausko, skubios pagalbos sistema yra tikras chaosas, nes joje egzistuoja pernelyg skirtingos institucijos.
“Tarkime, smurtą patyrę vaikai gali patekti ir į Kauno nepilnamečių socialinės pagalbos ir prevencijos centrą, kur su jais dirba policininkai. Tai - žmonės entuziastai. Tačiau tokios sistemos neturi būti, kad su vaikais dirbtų policininkai. Vaizdas yra graudokas, kai matai, kad 10-12 metų vaikai žaidžia tarp policininkų. Durys uždaromos – toks mažas kalėjimukas”, - kalbėjo instituto ekspertas.
Pagalbą teikiančiame Vaiko raidos centre mažai vietų, o neretai vaikų globos namuose vaikai ir toliau patiria smurtą.
Trečioji problema – socialinių paslaugų sfera, jai reikalinga reforma. Vaiko teisių apsaugos tarnyba, anot teisininko, pagal savo funkcijas smurto atvejus gali tik administruoti, tačiau negali daryti didesnės įtakos jiems sustabdyti.
G.Sakalauskas minėjo, kad pastaruoju metu padėtis šiek tiek gerėja: kuriami teisės aktai, programos.
Tačiau reikia diskutuoti visuomenėje apie pagalbą smurtą patiriantiems vaikams. “Tai - normalus procesas Vakarų demokratinėje visuomenėje, kai diskutuojama, kokio norima modelio, ką norime panaudoti ir ko mums reikia”, - aiškino G.Sakalauskas.
Taip pat reikia suderinti įvairių institucijų - policijos, vaiko teisių apsaugos tarnybos, medikų – veiksmus, kad pagalba būtų teikiama vieningai.
Svarbu ir tinkamas pagalbos programų finansavimas bei administravimas. Tačiau, pasak G.Sakalausko, vien programų nepakanka, reikia tarpusavyje derinti teisės aktus.
G.Sakalauskas prasitarė, kad jau ruošiamas įstatymo, draudžiančio mušti vaikus, projektas. Jis turėtų būti parengtas kitais metais.
Konferencijoje dalyvavęs Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas į klausimą, ko imsis Seimas, kad apsaugotų vaikus, atsakė, jog negali būti pernelyg staigios reakcijos.
“Turbūt didesnės žalos negalima įsivaizduoti, jeigu tuoj pat, tą pačią dieną, kai atliktas tyrimas, nediskutavus, nesuformulavus aiškių principų, būtų pradėta reaguoti”, - kalbėjo J.Sabatauskas.
