Tačiau klausta buvo ne psichiatro A. Verygos, kuris galėjo suvaidinti kokį nors savo pacientą, nesuvokiantį, jog veiksmai sukuria vienokias ar kitokias pasekmes. Klausta Lietuvos respublikos vyriausybės nario, atstovaujančio vykdomąją valdžią aukščiausiu lygiu, iš kur kiekvienas pokytis ratilais pasklinda po visą šalį.
Dabar viešai prisipažįstama, jog nesidomima savo sumanymų grįžtamuoju ryšiu, o tai yra būdinga apgirtusiems žmonėms, kuriems mažiausiai rūpi jų veiksmų padariniai.
Vykdomajai valdžiai vadovauja populiarus žmonėse premjeras Saulius Skvernelis, neseniai atskleidęs savo supratimą, jog yra du valstybių tipai: policinė arba kriminalinė. Rinkitės. Aišku, tikimasi, jog tauta, kartu su reitingų karaliumi, pasirinks jam mielą policinės valstybės idealą, nes visokių „brigadinių“ pasaulis, patirtas iškart po nepriklausomybės atkūrimo, nostalgijos nepaliko. Jau pradedantis netekti populiarumo S. Skvernelis yra minkštesnė Rolando Pakso inkarnacija, nes labiau artikuliuoja mintis. Kietumo jam suteikia pro kostiumą ir pro kalbą prasišviečiantys antpečiai.
Valstiečių vadas Ramūnas Karbauskis fragmentais išdėstė, kaip atrodys toji jų tvarkoma valstybė, kur pasekmės nerūpi. Visų pirma, konstatuota, jog lietuviai neįgalūs patys priimti sprendimų, skirtingai nuo ispanų. Juk ne veltui žemvaldys Nr. 1 ten išsiuntė savo šeimą, mokančią nuspręsti už save, o tada pasivertė valstiečiu, kad nuspręstų už kitus. Lietuvoje turės būti kaip pagerinto vaizdo kolūkyje iš spalvotų vaikystės prisiminimų, kuriam vadovauja tėtis. Tvarka ir teisingumas žaliuos, kai nesiginčydami susiimsime už rankų, traukdami: „mūs kolūkio pirmininkas vidury ratelio“. Kad ir kitais žodžiais, bet su ta pačia mintimi. Jei nesutinkate su šiuo žaidimu, mielieji koalicijos partneriai, lauk iš mūsų šventės!
Triukšmingo trypčiojimo ir neišnešiotų idėjų balaganas po truputį atveria įsimylėjusias rinkėjų akis ir tirpdo valstiečių populiarumą, tačiau pastarieji, berods, nesuvokia priežastinio ryšio tarp tuščių apsukų ir nusivylimo. Linksminkimos, pakol valdžioj esma! Juk atlyginimai ne iš blogiausių. Vienas žalias valstietis Tomas Tomilinas yra viešai prisipažinęs, jog sunkiai vertėsi iki kol netapo seimūnu. O prakutęs su valdiška alga, vietoj Darbo kodekso svarstymo patyliukais, be leidimo, išpūtė į šiltus kraštus ir, įsitaisęs po palme, kritikuoja „Laisvę rokenrolui“.
Šitie rokenrolininkai laužo patį valstiečiais besivadinančių naujųjų dvarponių pamatą. Juk liaudis esanti baudžiauninkai, kurie privalo mylėti poną ir jo klausyti, nes tik jis žino, kaip jiems geriau ir teisingiau gyventi. Naujoji draudėjų banga bando pakelti prievaizdo botagą, iškritusį sovietinei nomenklatūrai iš rankų, kai žlugo Sovietų Sąjunga.
Žalieji valstiečiai tik atrodo pavojingai besiblaškantys valdžioje. Alkoholio draudimai ir užsimojimai prieš žodžio laisvę atskleidžia jų strateginį planą išmušti dantis kritikams ir pamaloninti liumpenus. Matyt, jie tiki, kad liumpeniškai mąstančių yra dauguma, o visokie muzikantai, žurnalistai, verslininkai ar kitos darbo bitės gali būti sugintos į virtuves, kad neerzintų savo priekabiomis kalbomis.
Kirsti jiems per laisvalaikį lauko kavinėje, kad pūstų iš čia, kirsti per verslą, kad prakutusieji nedrumstų vandens kelyje į policinę valstybę. Suplanuoti alkoholio ribojimai neliečia tų, kurie maukia užėję už parduotuvės, – juk nevalia judinti savo ramsčio. Jį reikia auginti paklusniu pusgalviu, tada draudimų Lietuva žaliuos.
Visa laimė, kad tikrovė gerokai skiriasi nuo žalių valstiečių įsivaizdavimo, nes jų profesionalumas baigėsi žodžio „profesionalas“ vartojimu per rinkimus. Kokius žąslus betaikytumėte, ponai valstiečiai, Lietuvos nesuginti į Naisių gardą.
Komentaras skaitytas per LRT radiją.