Šiemet Kanus pradėjo linksniuoti, kai festivalio programa dar net nebuvo paskelbta. Sumaištis kilo dėl renginio plakato, kuriame pavaizduotai Claudijai Cardinale buvo palieknintas liemuo ir kojos. Organizatoriai buvo akimirksniu apkaltinti seksizmu, pati Claudija parašė oficialų pareiškimą, teigiantį, kad plakate ji – tai visai ne ji, o tik simbolis, nepretenduojantis į tikrovę, feministės kalbėjo apie feminizmą, o nuomonių lyderiai guodėsi, kad feministės pasidarė nebevaldomos.
Šia prasme Kanai niekada nebuvo tik apie kiną. Juk būtent čia pagrindine naujiena gali tapti ne filmas, o tai, kad L. von Trieras nusišnekėjęs išreiškė simpatiją naciams.
Ir tikrai tik čia, kino salėje užgesus šviesoms, jau daugelį metų atsiranda nors vienas žmogus, tyloje rėkiantis „Raouuul!“. Čia persipina politika, glamūras, verslas, skandalai, menas, begalinės eilės ir – jei pasiseks – vakarėliai. Beveik dviems savaitėms miestas tampa Europos širdimi, plakančia 24 kadrų per sekundę ritmu, o jos sukeltos bangos visus metus formuoja likusio pasaulio kultūrinį landšaftą.
Ir vis dėlto kinui čia rezervuota išskirtinė vieta. Neatsitiktinai net kinu ypatingai nesidomintis žmogus neabejotinai yra matęs bent vieną filmą, kurio premjera įvyko Kanuose. Pavyzdžiui, prieš dvejus metus būtent čia žiūrovų akis pirmąkart išvydo animacinis filmas „Išvirkščias pasaulis“ ir naujoji „Pašėlusio Makso“ dalis. Ką jau kalbėti apie visų žinomus režisierius, kurių karjeroje Kanai suvaidino lemiama vaidmenį: J.-L. Godardas, Q. Tarantino, M. Scorsese ir daugelis kitų.
Šiemet nuo pagrindiniame konkurse ir paralelinėse programose dalyvaujančių režisierių pavardžių išties užima kvapą. Savo pirmos nakties teise – nė vienas sveiko proto prodiuseris ar režisierius nepasakys šitam festivaliui „ne“ – jubiliejiniai Kanai pasinaudojo nesidrovėdami: nuo R. Polanskio iki S. Coppolos, nuo naujausio C. Lanzmanno iki paskutinio A. Kiarostamio filmo.
Čia surinkti bemaž dvi dešimtys autorių, kūrusių ir kuriančių aktualiausią ir įdomiausią šiuolaikinį kiną. Plius, nemažai debiutantų, kuriems tikrai bus į ką lygiuotis.
Atskiro paminėjimo vertas austras Michaelis Haneke, po penkerių metų pertraukos sugrįžtantis į festivalį su filmu „Laiminga pabaiga“. Jis – vienas nedaugelių, laimėjusių pagrindinį festivalio prizą du kartus. Maža to – du kartus iš eilės.
Nežinia, kaip režisieriui baigsis šiemet, tačiau su jo kūrybą pažįstami žmonės puikiai žino, kad iš paties filmo laimingos pabaigos tikėtis tikrai neverta.
M. Haneke „Laiminga pabaiga“ ištrauka:
Atsirado vietos ir lietuviams. Pagrindiniame konkurse šiemet rungiasi Lietuvos kino centro paremtas Sergejaus Loznicos filmas „Nuolankioji“. Paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ pristatomas Šarūno Barto „Šerkšnas“. Beje, festivalio atidarymo filmas prasideda pokštu apie Vilnių. Sutapimas? Baikit, nemanau.
Tačiau nepaisant neįtikėtinos įžymių režisierių ir ilgai lauktų filmų premjerų koncentracijos, jau dabar galima prognozuoti, kad didžiausio ažiotažo jubiliejiniuose Kanuose sulauks ne filmas, bet serialas. Po ilgos pertraukos prie kino kūrybos grįžęs arthauso mylėtojų dievukas Davydas Lynchas svarbiausioje pasaulyje kino platformoje parodys dvi pirmąsias „Tvin Pykso miestelio“ tęsinio serijas.
„Tvin Pykso miestelis“ anonsas:
Prieš 26 metus šis serialas, tyliai parodytas naktiniame eteryje, sukėlė – nepabijosiu šio žodžio – tikrą revoliuciją televizijos industrijoje. Tokią, kad fanai iki šiol kuria teorijas apie tai, kas gi atsitiko mažame Amerikos miestelyje, kur staiga buvo rastas visų gyventojų numylėtinės kūnas. Raudonai apsirengęs atbulai kalbantis neūžauga, pelėdos, kurios yra ne tai, kuo atrodo, ilgaplaukis Bobas ir žmogus be rankos, didingos pušys, pyragai ir daug – labai daug – velniškai puikios kavos. Sako, net Gorbačiovas yra skambinęs Bušui, norėdamas sužinoti, kas vyks kitoje serijoje – kas, po galais, nužudė Lorą Palmer?
Paskutinėse serijose D. Lynchas išpranašavo, kad herojai susitiks po 25 metų. Praėjo kiek daugiau, bet pranašystė pildosi. Ko gero, šįkart revoliucijos nebus. Laikai pasikeitė, pasikeitė ir televizija, kurioje nuo 1993-ųjų pasirodė ne vienas „Tvin Pykso“ inspiruotas serialas, šalia begalės kitų – nuo „Dingusių“ iki „Sosto karų“.
Ir vis dėlto, beveik neabejoju, kad režisierius nenuvils: kad ir ką galvotume apie jo filmus, jis tikrai niekada nesileido į kompromisus su savo vizija (vienintelė išimtis – Franko Herberto „Kopos“ ekranizacija, bet apie mirusius – arba gerai, arba nieko). Turbūt, todėl ir sugebėjo visada išlikti aktualus. Ir šiuo požiūriu jiedu su Kanų kino festivaliu yra stebėtinai panašūs.
Akimirkos iš festivalio atidarymo:
