Tačiau plaukai, ploni keratino pluoštų stiebeliai, sudaryti iš tos pačios medžiagos, kaip ir gyvūnų ragai, ir yra nepaprastai atsparūs visoms procedūroms, kuriomis juos varginame.
Per vienus metus žmogaus viršugalvio plaukas paauga apie 16 cm. Plaukai ties smilkiniais auga kiek lėčiau – apie 14 cm per metus. Na, o vyrų barzda per šį laiko tarpą gali pailgėti 10 cm. Plaukai auga penkis kartus greičiau nei nagai, kurie per metus gali pailgėti iki 3 cm.
Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad plaukų skaičius priklauso nuo jų spalvos. Manoma, kad daugiausia plaukų turi blondinai, o mažiausiai – raudonplaukiai. Tačiau vidutiniškai ant žmogaus galvos galėtume suskaičiuoti apie 100 tūkst. plaukų.
Kęstučio anūkas buvo antrasis Krokuvos universiteto rektorius
1365 m. Kęstučio sūnus Butautas po nesėkmingo bandymo sukelti perversmą Lietuvoje pabėgo į Vokiečių ordino žemes. Iš ten dvidešimtmetis kunigaikštis persikėlė į Šventosios Romos imperatoriaus Karolio IV dvarą Prahoje, kur ir praleido likusį gyvenimą. Tik iš vėlesnių įvykių sužinome, kad Lietuvoje Butautas paliko ką tik gimusį sūnų Vaidutį.
Šaltiniai praneša, kad 1381 m. dar visai jaunas Vaidutis pasekė tėvo pėdomis ir per Vokiečių ordiną atvyko į imperatoriškąjį Prahos dvarą. Ten buvo pakrikštytas Jono vardu, studijavo Prahos universitete ir priėmė dvasininko šventimus. Vėliau persikėlė į giminaičio Jogailos valdomą Lenkiją, kur tapo Krokuvos ir Sandomiro kanauninku.
Vaidutis išsaugojo asmeninius ryšius su Lietuvos kilmingaisiais. Tai liudija jo ištikimybės priesaika kunigaikščiui Žadvydui, kuris buvo patekęs į Skirgailos nemalonę. Tačiau svarbiausias Jono Vaidučio biografijos įvykis nutiko jau gyvenimo pabaigoje. 1400 m. jo antros eilės dėdė, Lenkijos karalius Vladislovas Jogaila, atnaujino Krokuvos universitetą.
Po metų jo antruoju rektoriumi tapo Jonas Vaidutis. Tačiau dar po metų jis mirė ir buvo iškilmingai palaidotas Krokuvos katedroje. Taip netikėtai lietuvis paliko intelektualinį pėdsaką Krokuvoje, nors šiaip lietuvių jaunuomenė tuo metu dar tik pradėjo studijuoti užsienio universitetuose.
Apie G. Rossini gyvenimą žinių nedaug, anekdotų – apstu
Garsus italų kompozitorius, nepamirštamų operų kūrėjas Gioacchino Rossini buvo vadinamas „muzikos Napoleonu“. Dėl populiarių jo operų, tokių kaip „Sevilijos kirpėjas“, „Šilkinės kopėčios“ ir kt., italai ilgai pirmavo Europoje į šalį nustūmę kitų šalių operines tradicijas.
Pirmąją operą „Vekselis jungtuvėms“ G. Rossini sukūrė 14 metų, o paskutinę – būdamas 37-erių. Paskui jis rašė kitus kūrinius ir išleido kulinarijos knygą, nes mėgo gaminti ir skaniai valgyti.
Apie G. Rossini gyvenimą žinių nedaug, bet anekdotų – apstu. Antai sykį, užuot išlipęs iš lovos ir pakėlęs ant grindų nukritusias natas, iš naujo sukūrė visą operos ariją, o kita arija gimė lauko kavinėje belaukiant, kol padavėjas atneš mėgstamą patiekalą.
G. Rossini buvo gurmanas ir kūrė sočiu pilvu, tarsi neigdamas žinomą tiesą, kad menininkas turi būti alkanas.
Kur buvo išspausdinta pirmoji Biblija lenkų kalba
XV–XVI a. buvo rašto tautinėmis kalbomis pakilimo laikotarpis. Ilgai krikščioniškos Europos Bažnyčioje ir kultūroje dominavusi lotynų kalba pamažu užleido savo pozicijas. Svarbų vaidmenį tautinių kalbų raidoje suvaidino pagrindinės viduramžių knygos – Šventojo Rašto – vertimai.
Antai į anglų kalbą Biblija pradėta versti XIV a., o netrukus ir kitose šalyse. Spaudos atradimas dar labiau pastūmėjo šių tekstų sklaidą. Kitas veiksnys buvo Reformacija, skatinusi religinių kūrinių vertimą į tautines kalbas.
Į lenkų kalbą Šventasis Raštas buvo išverstas XV a. iš Lietuvos kilusios ketvirtosios Jogailos žmonos karalienės Sofijos Alšėniškės iniciatyva. Tačiau spausdinto, todėl gerokai plačiau tiražuojamo varianto reikėjo palaukti. Spausdinta Biblija lenkų kalba buvo parengta ir paskelbta 1563 m. Lietuvos reformatų lyderio Mikalojaus Radvilos Juodojo dvaro spaustuvėje Brastoje.
Nors Lietuvoje politiniu požiūriu formavosi savarankiška lietuviška protestantų Bažnyčia, tačiau savo idėjas skleisti ji rinkosi lenkų kalbą. Lietuvių kalba dar nebuvo tiek išplėtota, kad spėtų įgyti politinės ir kultūrinės kalbos statusą. Spausdinta „Brastos Biblija“ tapo svarbiu lenkų ir lietuvių kultūros ir knygos istorijos reiškiniu, o jos egzemplioriai šiandien – kolekcininkų itin vertinama retenybė.
