Tiesa, nuo rūpesčių dėl per didelio svorio sklandžiai perėjome iki pasvarstymų apie gyvenimo prasmę ir globalių tikslų kėlimo.

Dima, paskaitose ir mokymuose jau ne tik tu sakai, kad sulieknėti galima be jokių dietų, bet ir dalyviai pasakoja, kaip sulieknėja, nieko specialiai nedarydami. Prašau, papasakok, kaip, tavo nuomone, susikaupia antsvoris ir ką daryti, kad jo nebūtų.

– Svoris – ne tik fizinis reiškinys, ne tik kilogramai, bet ir socialinis reiškinys. Sakyčiau, svoris visada duodamas kažkokiai konkrečiai situacijai. Paprasčiausias pavyzdys iš sporto srities – norint pereiti į sunkiasvorius, reikia užsiauginti masės, o kartais atvirkščiai – sportininkai džiūna, mažina svorį, ruošia kūną reikiamai užduočiai.

Arba būna, apie žmogų klausia: „Koks jo socialinis svoris?“ Turima omenyje, kas jis, koks jo autoritetas šioje srityje. Tai irgi gali būti susiję su fiziniu svoriu. Pateiksiu savo pavyzdį. Prieš 10 metų svėriau 10 kg mažiau. Tada turėjau labai didelę baimę viešai kalbėti. Kas kartą prieš kalbant (auditorijai), kurioje turėdavo būti daugiau nei trys žmonės, kai reikėdavo kalbėti ne prieš draugus, o atsistojus prieš nepažįstamus žmones, mane imdavo išdavikiškai purtyti, o dažnai prasidėdavo, liaudiškai tariant, meškos liga.

Kartą, dar nesuprasdamas, kaip visa tai veikia, ėmiau prašyti savo kūno, kad nustočiau jausti šį diskomfortą. Tada dariau įvairias subtilias praktikas, kalbėdavau su pasąmone – prašiau savo kūno padėti man sukurti naują būseną. Kad nejausčiau baimės, pasitikėčiau savimi. Per ateinančius metus mano svoris padidėjo 10 kg.

Pažįstami man sakė: „Čia nuo saldumynų! Per daug saldumynų valgai! Vienas gali dėžutę plikytų pyragaičių suvalgyti arba tortą šaukšteliu kabindamas sušveisti.“ Bet kai tik svoris padidėjo 10 kg, dingo baimė viešai kalbėti. Kaip valgiau plikytus pyragaičius dėžutėmis, taip ir valgau, tortą vienas irgi be vargo įveikiu, tačiau nuo to laiko neprisidėjo nė vieno kilogramo. Mano svoris stabilus – 77,7 kg. Kartais galiu nevalgyti kelias dienas arba gerti tik sultis – svoris vis tiek nekinta. Toks įspūdis, kad kūnas įgavo reikiamą masę, kad (galėtų) bendrauti su dideliu skaičiumi žmonių.

Anksčiau teikdavau labai daug asmeninių konsultacijų, ir pastebėjau tokį faktą – kai tik žmogus patiria kokį nors stresą, jo kūnas pradeda augti, lyg kaupdamas kilogramus kovai su susiklosčiusia situacija. Tarsi kūno masė būtų proporcinga užsibrėžtai užduočiai.

Paskui susidūriau su dar vienu įdomiu fenomenu – yra žmonių, kurie nuolat laikosi įvairiausių dietų. Situacija darosi sudėtingesnė: viena vertus, iškelta tam tikra užduotis, norint ją išspręsti, kūnui reikia masės, kokybiškai ir struktūriškai pasikeisti, o jei žmogus tuo metu ima gerti liekninamąsias tabletes, sekinti save dietomis arba įvairiomis lieknėjimo praktikomis, organizme kažkas sulūžta – ir dabar žmogui tenka kreipti dėmesį ne į svorį, o, pavyzdžiui, į inkstus, kepenis ar skrandį.

Mano draugė, garsi ajurvedos gydytoja, pasakojo, kad į ją kreipiasi daug moterų – jogos mokytojų, trenerių, kurios atrodo idealiai, o viduje – viskas ligota.

– Taip, patvirtinu tai savo patirtimi iš individualių konsultacijų ir mokymų. Jei žmogus įtraukia į gyvenimą kažkokią dietą, bet nekeičia pasaulėžiūros, požiūrio į žmones, tada dieta ir bet kokia lieknėjimo sistema – blogis. Bet jei žmogus pakeičia požiūrį iš egoistinio „aš pats protingiausias, viską žinau“ į (požiūrį) mažų mažiausiai „nesu pats protingiausias“, (suvokia), kad galima ne tik pačiam kalbėti, bet ir kitų klausyti, tada dieta gali padėti. Tiksliau tai vienintelis atvejis, kai ji padeda, o ne kenkia. Tiesa, tokiu atveju, kaip rodo praktika, dieta ir nereikalinga. Kai antsvorio turintis žmogus keičia savo pasaulėžiūrą, tai ir kūnas ima traktuoti aplinkinį pasaulį ne kaip prieš jį agresyviai nusiteikusį kažkokį blogį, o tiesiog kaip draugišką aplinką, o tada nėra prasmės nešiotis papildomus kilogramus.

Apskritai grožio ir antsvorio supratimas – labai sąlyginis. Jei jūs su savo svoriu, – nesvarbu, ar sveriate 40, ar 90 kg, – nesergate, tai kriterijus. Vadinasi, šiuo metu tai jums normalus svoris, skirtas kažkokiai konkrečiai jūsų užduočiai. Jei jūs su savo svoriu, – tiek liesi, tiek apvalaini, – nuolat sergate, vertėtų užduoti sau klausimą. Tik ne apie svorį, o kam apskritai gyvenu, kas aš šiame pasaulyje. Ką aš čia veikiu. Reikia peržiūrėti šiuos bazinius dalykus.

Dima, esi daug kartų sakęs, kad antsvoris susijęs su nuoskaudomis, bet iš to, apie ką dabar kalbame, susidaro įspūdis, kad ne tik su nuoskaudomis. Prašau, paaiškink.

– Štai moteris laukėsi, pagimdė, po gimdymo ėmė stipriai didėti svoris. Žiūri, kas jos gyvenime pasikeitė. Vyras tas pats, mama ta pati, net mityba ta pati – viskas tas pats, tik vaikas prisidėjo. Kodėl ėmė didėti svoris? Imi kalbėti su jauna mama, išryškėja smulkmenos: „Tikėjausi, kai pagimdysiu, aplink mano rodomąjį pirštą suksis visas pasaulis, visa visata, bet taip nenutiko. Vyras tas pats, mama ta pati, viskas tas pats.“ Pirma reakcija į tai, kad viskas klostosi ne taip, kaip norėjau – nuoskauda. Ir nuo tos akimirkos kūnas ima laikyti artimus žmones priešais ir ruoštis karui – kaupia kilogramų atsargą.

Vadinas, ne veltui antsvorį vadina apsaugine pagalve arba gelbėjimosi ratu?

– Pakalbėk su bet kokiu storuliu. Jis atrodys geraširdis, besišypsantis žmogus, tačiau giliai giliai viduje slėpsis nuoskauda. Bet jei paklausi: „Na, taukų kubile, įsižeidei?“ Jis, be abejonės, atsakys, kad apskritai nemoka įsižeisti. Tokie žmonės nuoširdžiai mano, kad jie neįsižeidžia, nors savo išvaizda ir elgesiu demonstruoja įsižeidusio žmogaus reakciją. Pakanka tai pripažinti ir elementariai pasakyti: „Atsiprašau, įsižeidžiau.“ Ir nuoskauda ima nykti, svoris pradeda tirpti kaip sniegas pavasarį. Bet ne, senis besmegenis užsivilks dar vienus kailius, ir dar vienus: „Aš visus myliu, aš geras, aš – fėja...“

Kai su tavim aptarinėjome šio interviu temą, sakei, kad antsvoris, kaip ir praktiškai bet kokia problema, apie kokią mums rašo (slenkantys plaukai, įvairios ligos ir t. t.) – tai smulkmeniškos problemos, kurioms neverta skirti dėmesio. Tad kam verta skirti dėmesio?

– Kokia prasmė ieškoti atsakymo į šiuos smulkmeniškus klausimus? Lyg turėtume atsargoje milijonus metų, kad išsaugotume ševeliūrą, kad dantys neiškristų... Šiaip mums skirtas labai trumpas laiko tarpas. Pats nespėju mirktelėti, jau op op – praėjo dar vienas dešimtmetis. Jei suksime galvą dėl kažkokių smulkmeniškų problemų, iš esmės visą gyvenimą pragyvensime smulkmeniškų norų, pasvarstymų apie gyvenimą, spuogų spaudinėjimo pragare... Reikia visiškai keisti savo supratimą apie gyvenimą...

Atvirai kalbant, aš sau užduočiau tokį klausimą: „O kam apskritai gyvenu? Kokia iš manęs Dievui nauda? Kūrėjas sukūrė šį pasaulį, o kas aš jame – parazitas ar vis tik įnešu kažką naujo?“ Tada dingsta visos tos smulkmeniškos mintys – kaip sulieknėti. O ir nereikia nieko daryti, nes viskas susitvarko – svoris, dantys, plaukai... Likimas ima tave ant rankų nešioti, lepinti.
Dmitrijus Trockis

Papasakok apie mechanizmą, kuriam veikiant, – jei yra didelio masto tikslas, – protas automatiškai išsprendžia visas smulkias užduotis, įskaitant ir užduotį sulieknėti.

– Protas – unikalus instrumentas, sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Dievas – kažkas didžiulio, daugiamačio, gilaus ir kilnaus, nepažinto, didingo ir nemirtingo. Žodžio „Dievas“ sinonimas – amžinybė, dar Jį vadina visur esančiu, visur prasiskverbiančiu.

Protas veikia pagal tokią pačią formulę. Jei mūsų mintys, protas nukreipti į kažką amžino, begalinio, – tebūnie tai koks beprotiškas miesto apželdinimo projektas ar benamių gyvūnų pagalbos fondas, – į kažką, kas išeitų už keturių šio kambario sienų, kažką, kas apimtų ne tik mano „aš“, bet ir kitų žmonių „aš“, štai tada protas ima kurti tam tikras būsenas šiam amžinam tikslui pasiekti. Ir ten, kur vienam žmogui, kuris siekia smulkmeniško tikslo, reikia daugybės pastangų, kad užsidirbtų 100 rublių, kitas uždirba milijoną, praktiškai nieko nedarydamas.

Prašau, pateik smulkmeniškų tikslų pavyzdį iš savo gyvenimo.

– Iki 28 metų turėjau egoistinį tikslą įrodyti tėvui, kad aš – ne gudragalvis, o pasiturintis žmogus, ir kad visos jo prognozės apie mano ateitį neišsipildys. O prognozės buvo nelinksmos – jei nedirbsiu gamykloje, tai iš esmės nieko gero nebus, gyvenime būsiu nevykėlis.

Todėl turėjau vieną vienintelį tikslą (žinoma, ne paviršiuje, o kažkur giliai, bet aplink jį sukosi visas mano gyvenimas) – įrodyti tėvui, kad jis neteisus, o atitinkamai aš – teisus. Tam, kad įrodyčiau, man reikėjo finansų. Ko tik nesugalvodavau, įsigudrinau net į užsienį pora kartų išvažiuoti ir užsidirbti ten juosmens išvaržą, bet vis tiek nepavykdavo įrodyti, sveikata šlubavo, aplink visi klestėjo, kažko pasiekdavo, tik aš – ne.

Bet kartą supratau, kad nereikia nieko tėvui įrodinėti. Jeigu jis mane myli, tai myli ir tokį pusgalvį. Nuoširdžiai, atvirai su juo pakalbėjau. Nuo tos akimirkos, – tada man buvo 28 m., – šio tikslo nebeliko. Negana to, manęs apskritai nebejaudina, ką jis apie mane pagalvos ir netgi tai, ar turiu pinigų, ar ne. Ir štai paprastas pavyzdys – tai, ką anksčiau, įrodinėjant tėvui, kad jis neteisus, pavykdavo uždirbti per metus, dabar galiu uždirbti per dieną.

Jei turite pseudotikslą įrodyti mamai ar tėčiui, ar buvusiajam, kad jūs – plona, arba kūnas nei gramu nesuplonės, nors ir plūksitės sporto klube, arba kilogramai išnyks, bet atsiras kitų problemų. Bet jei jūsų tikslas bus „kuo galiu būti naudingas/naudinga miestui“ pobūdžio, kūnas automatiškai prisiderins prie reikalingų gabaritų, nes jam reikia pasiekti tikslą. Mąstykite plačiai!

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (43)