Čia darbo paieškos – irgi nelengvos. Nieko nesakau, yra tų darbų, bet juos dirbant gauni juokingą sumą – 400-500 eurų. Man tai tiesiog nesuvokiama. O nekilnojamo turto kainos Utenoje yra beveik tokios pat kaip, pavyzdžiui, Kaune – net pyktis ima skaitant skelbimus. Jei žmogus nori kurti gyvenimą nuo nulio, tai yra misija neįmanoma.
Pakalbėkime apie apie darbo paieškas. Čia yra, kaip mūsų sakoma, švogerių kraštas – geresnio darbo paieškos prasideda per pažintis ir nesvarbu, ar tu esi gabus tam, ar ne, ar tu turi kvalifikaciją. Geresnės vietos yra užimtos pensijinio amžiaus žmonių, dirbama vos ne iki tol, kol išneša iš darbo vietos.
Privačiame sektoriuje – kitaip, bet ten už tuos 500 eurų reikia dirbti tiek, kad pasijunti kaip koks vergas, nors žinai, kad įmonės pelnas – didelis. Utenoje yra keli stambūs žaidėjai, yra ir mažesnių įmonių, kurios, mano nuomone, tikrai galėtų daugiau mokėti už darbą, bet čia vyrauja darbdavių susitarimai. Kad ir kur tu eisi, visur gausi panašiai.
Čia visi viską puikiai žino, tik tyli ir bijo pareikšti savo nuomonę, nes tauta yra pratinama jaustis kaip vergai. Jei bandai kažką daryti, iškart atsiranda baimė būti nesuprastam, neišgirstam. Iškart žiūrima, kaip tu čia išdrįsai kažką pasakyti, kažko imtis, o juk Vakarų Europoje tai yra normalu.
Čia daug kur išgirsi atsakymą – nepatinka, nedirbk. Taip, aš čia, bet kaip ir kiti žmonės būčiau laimingas, jei būtų mokamos didesnės algos ir būtų jaučiama pagarba tam, kuris verslui uždirba pinigus, nebūtų pamiršta, kad žmogus yra ne tik absoliutus darbo įrankis, kuris kainuoja pigiau nei įrankis, pirktas parduotuvėje.
Bėda ta, kad žmonės irgi nori nors kiek gyventi, o ne nuolat galvoti, iš kur gauti pinigų, nes mėnesis dar nesibaigė, o jų šeimai jau trūksta, nors buvo pirkti tik elementarūs dalykai ir mokama už paslaugas.
Džiaugiuosi, kad galiu išreikšti savo nuomonę ir manau, kad ši tema nuolat turėtų būti eskaluojama. Mano nuomone, tik žiniasklaida ir pačių žmonių aktyvumas gali padėti kažką pasiekti, nes valdžia nepajėgi to padaryti jau 26 metus, nes ten viskas – ne žmogui, o saujai žmonių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ne paslaptis, kad gyvenimas Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose skiriasi – kitokios ne tik būsto nuomos ar automobilio stovėjimo kainos, bet ir atlyginimai. Kol vienų istorijose minimi 1700 eurų ar „2400 eurų „į rankas“ Vilniuje, kitiems tokie skaičiai atrodo nepasiekiama svajonė. O jums?
Parodykite savo realybę ir be pagražinimų aprašykite savo patyrimus – kiek uždirbate jūs, kokia suma mėnesiui reikalinga Lietuvoje?
Dviems iš Jūsų, nepabūgusiems atvirai papasakoti savo istorijos, padovanosime po dvi knygas – V. Diffenbaigh „Pakelti dangų“ ir C. Eriksson „Dingę“. Siųskite mintis el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Pinigai“ arba spausdami pilką mygtuką čia.