– Trečiojoje knygoje „Lietuvių ir prūsų religinė elgsena: aukojimai, draudimai, teofanijos“ toliau gilinatės į baltų pagoniškąją religiją. Koks šių tyrimų tikslas?
– Mano tyrimų tikslas - paneigti nuostatą, jog mūsų protėviai, paskutiniai Europos pagonys, buvo laukiniai barbarai. Mano tyrimai įrodo, jog jų išpažįstama religija ir kultūra yra visavertės.
Pirmoji knyga „Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro“ buvo skirta religijos ir mitologijos analizei - dievų panteonui, kuris yra vienas ryškiausių mūsų senosios religijos požymių. Tikėjimas buvo politeistinis, meldžiamasi buvo daugeliui dievų. Svarbiausi dievai leidžia spręsti, kokios gyvenimo sritys buvo svarbiausios: gyvulininkystė, gamtos stichijos.
Kitas svarbus religijos požymis - šventviečių tinklas ir jose paslaugas teikiantys kulto tarnai, jų hierarchija. Tam buvo skirta antroji knyga „Lietuvių ir prūsų pagonybė: alkai, žyniai, stabai“. Trečioji knyga skirta apeigoms ir ritualams, kurie yra trečias labai svarbus religijos segmentas. Šie trys požymiai rodo, jog ikikrikščioniška baltų religija turėjo visus religijai būtinus segmentus ir buvo visavertė religija, atitinkanti tą laikotarpį. O jos įtaka mūsų kultūrai juntama iki šiol.
– Kuo remiatės tyrinėdamas senąjį tikėjimą?
– Kuo mažiau duomenų - tuo daugiau laisvės interpretacijai (juokiasi). Iš tiesų, duomenų apie mūsų senąjį tikėjimą yra. Problematiška yra tai, jog rašytiniai šaltiniai sukurti svetimtaučių, išpažįstančių kitą religiją, kalbančių svetima kalba. Todėl dažna yra tendencija parodyti civilizuotai Europai paskutiniuosius pagonis kaip laukinius barbarus. Ieškant tiesos šią nuostatą, vertinimus tenka nusijoti, remtis ne vienu šaltiniu, o jų visuma. Remiamės ne tik rašytiniais šaltiniais, bet ir mūsų dosnia kalba, išsaugojusia tam tikrą informaciją.
Dar vienas svarbus šaltinis, kuriuo remiamės, - folkloras. Ženklus apie gyvavusią tautodailę, papročius, simbolius liaudies folklore galima atsekti net praėjus keletui šimtmečių. Juos atsekti, suvokti yra labai įdomu, tarsi detektyvas. Pavyzdžiui, tradicija namų stogą puošti žirgeliais arba paukščiukais, virš durų kabinti pasagą - nėra tik dekoras. Rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, jog anksčiau mūsų protėviai namus puošdavo tikromis arklio ar kito gyvūno, reprezentuojančio vieną ar kitą dievą, kaukolėmis, kaulais. Vėliau, atėjus krikščionybei, tai daryti buvo uždrausta, todėl žmonės ėmė puošti namus iš medžio išdrožtais gyvūnais. Senieji simboliai, archetipai yra ir šiuolaikinės kultūros vinys.
– Kodėl knygoje įvardinate tik lietuvių ir prūsų tikėjimą, juk baltų genčių buvo daugiau?
– Latvių nėra todėl, kad jie neturi rašytinių šaltinių. Jų palikimas - gausus folkloras, labai daug mitologinių dainų. Tačiau sunku atskirti, kurios dainos - autentiškos, kurios vėliau sukurtos.
Lietuviai ir prūsai nagrinėjami kartu todėl, kad ankstyvojo laikotarpio autoriai neskyrė baltų gentinių ribų, net prūsų nuo lietuvių neskyrė. Pavyzdžiui, Strijkovskio kronikose teigiama, kad papročiai būdingi ir lietuviams, ir prūsams, lenkams, rusams. XVII amžiaus šaltiniuose, Mato Pretorijaus raštuose daugiausiai aprašomas skalvių ir nadruvių kraštas, kuris yra lietuvių ir prūsų samplaika. Lietuvių ir prūsų religijos giminingos ir artimos.
– Kaip vertinate bandymus šiais laikais atgaivinti ir praktikuoti senąjį pagonišką tikėjimą?
– Atgaivinti senojo tikėjimo neįmanoma ir kažin, ar tą reikia daryti. Manau, kad religija privalo atitikti to laikotarpio žmogaus mąstymą, istoriją. Grįžti į XII-XIII amžių ir praktikuoti to laikmečio žmonių religiją kaži ar tikslinga ir prasminga, juolab kad baltai iš tiesų neturi vadovo, tokio kaip Šventas Raštas arba Vedos, kuris nurodytų, kaip tą daryti. Religija yra rekonstruojama. Kaip mokslinį modelį galime tai daryti, tačiau bandant tai perkelti į praktiką - neišvengiamos interpretacijos. Todėl pagoniška religija dabar yra kuriama iš naujo.
Dabartiniai mūsų pagoniški judėjimai skaičiuoja apie 50 metų, tačiau nėra net patys savęs konkrečiai identifikavę. Vadinasi gamtameldžių, aisčių, senosios baltų, protėvių religijos vardais, neturi susiformavusio kulto ir kitų dalykų, tačiau tai nereiškia, kad tai negali atsirasti.
Konstitucija nedraudžia to daryti. Pasaulyje nėra dalykų, kurie negali tapti sakraliais. Taip pat kaip nėra nieko, kas sakralumą gali prarasti. Todėl vienos religijos nueina, kitos ateina. Vakuumo būti negali, nes žmogui reikia atramos, reikia su kuo nors pasikalbėti, kažkaip nusikratyti savo naštos. Į silpnesnį paramos niekas nesikreipia, kreipiasi į stipresnį dievą. Jeigu dievai arba jiems atstovaujantys kulto tarnai nusilpsta, nepatenkina žmonių poreikio, - į jų vietą stoja kita, stipresnė religija.
– Kas dabar traukia jūsų dėmesį, kas guli ant darbo stalo?
– Šiuo metu dirbu su etnografine medžiaga. Rengiu knygą apie kraštotyrininką Konstantiną Bružą (1912-2005). Žemaitį, kuris sukaupė ir paliko didžiulį kraštotyros palikimą, saugomą Žemaičių Alkos muziejuje ir Lietuvos istorijos instituto archyvuose. Šiuo palikimu daug metų naudojosi žymiausi lietuvių etnologai, mokslininkai, tačiau K. Bružas liko nematomas.
Noriu publikuoti K. Bružo sukauptą medžiagą. Dabar ją atrinkinėju, rašau komentarus, nes šiuolaikinis žmogus jos nesuprastų to laikmečio žemaitiškos kalbos su daugeliu skolinių. Be to, knygoje bus publikuojama pluoštelis atsiminimų apie K. Bružą.
Jau turiu ir ketvirtosios knygos apie senovės baltų religiją idėją bei planą, tačiau kol kas jo neatskleisiu. Galiu tik pasakyti, kad ketvirtoji knyga bus arčiausiai šiandienos.
– Sudėtingų permainų metu kandidatuojate tapti Klaipėdos universiteto Ugdymo ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanu. Ką galite pasakyti jaunuoliams, kurie abejoja dėl studijų Klaipėdos universitete?
– Dekano rinkimų procesas jau yra įpusėjęs. Jeigu viskas klostysis palankiai - fakultetas turės stabilią administraciją, kuri imsis įgyvendinti tai, kas sumanyta.
Jaunuoliams norėčiau pasakyti, kad nesibaimintų stoti į Klaipėdos universitetą, ir paaiškinti šiuo metu vykstančius procesus. Visais laikais visuomenėje buvo ieškoma atpirkimo ožio. Dabar tuo „ožiu“ yra tapęs Klaipėdos universitetas ir visi Lietuvos universitetai. Ar universitetai kalti dėl to, kad Lietuvoje gyventojų sumažėjo milijonu? Ar Klaipėdos universitetas kaltas, kad mieste trečdaliu mažiau gyventojų nei prieš 25 metus? Natūralu, kad mažėjant žmonių skaičiui - praretėja ir studentų gretos. Studijų kokybė čia - niekuo dėta. Klaipėdos universitete dirba labai kvalifikuoti žmonės. Daugelis jų dirba nuo universiteto įkūrimo, sukaupę didžiulę patirtį. Pakanka pažiūrėti į bet kurio universiteto dėstytojo dosjė.
Žvelgiant globaliau, norisi diskusijos apie Lietuvos regionus. Ar iš tiesų mes dabar Lietuvoje turime tik du regionus: Vilniaus ir visos kitos Lietuvos, ar daugiau? Jeigu regionų yra daugiau - tai kiekvienas regionas privalo turėti ir atitinkamą infrastruktūrą: universitetą, ligoninę, biblioteką ir kt.
Akivaizdu, kad vienas Klaipėdos miestas universiteto naštos nepakels, nes tokių miestų kaip Klaipėda Europoje pilna. Studentai dabar tiesiai pasako, jog liks Lietuvoje tik tokiu atveju, jeigu gaus krepšelį, nes mokėti už mokslą jiems per brangu. Išvykę į užsienį jie per metus nesunkiai užsidirba studijų pradžiai pigesnėje užsienio aukštojoje mokykloje ir dar patobulina užsienio kalbos žinias.
– Viena iš dabartinės valdžios keliamų idėjų - įvesti privalomą etnologijos mokymą mokyklose. Klaipėdos universitete etnologijos studijos išnyko, nes studentai jų nesirinko. Kas gi dėstys etnologiją mokyklose. Kaip jūs vertinate tokią situaciją?
– Užburtas ratas. Prieš penketą metų pradėjau minti ministerijos slenksčius dėl etnologijos mokymo mokyklose. Buvo organizuota ne viena konferencija. Jose susirinkę mokytojai vienbalsiai pasisakė už etnologijos mokymą mokyklose, tačiau ministerijos ausų tai nepasiekė. Po trejų metų pastangų suvokiau, kad tai - kova su vėjo malūnais. Jeigu universitete ruošiame etnologijos specialistus, kurie vėliau neranda darbo, - prieiname liepto galą. Taip ir atsitiko. Mums nereikia specialistų, jeigu mokykloje nėra etnologijos dalyko.
Kai toks dalykas atsiranda mokykloje - tampa reikalingos ir universitetinės etnologijos studijos, ir mokslas. Jeigu šiandieniniai procesai išjudins šį ratą - tai jį dar bus kam sukt. Jeigu lauksime, po 20 metų etnologijos nebus kam mokyti. Šiuo metu etnologijos srityje mano karta ir dar keliolika šiek tiek jaunesnių mokslo daktarų esame paskutiniai.