Kaip dinamiškame pasaulyje pasiekti ramybę bei sukurti ar atstatyti tinkamą santykį su savimi? Į šiuos klausimus atsakymus padės rasti psichoterapeutė, „Santykis su savimi“ seminarų organizatorė Daiva Žukauskaitė.
- Jūs organizuojate „Santykis su savimi“ seminarus. Kas padėjo suprasti, kad tokie seminarai yra reikalingi?
- Santykis su savimi labai svarbus ir man pačiai. Bandžiau suvokti, koks gi tas mano santykis su savimi, stebėdama save, mokydamasi jausti ir suvokti savo elgesį bei jausmus. Geriau suprasti ir išgirsti save man padėjo sapnų aiškinimasis, vaizdiniai, dailė, fotografija, pasakos. Dalį šių priemonių taikau savo seminarų metodikoje bei dalinuosi savo pačios patirtimi.
- Manau, jog kiekvienam yra svarbu atrasti savo santykį su savimi. Gali kilti klausimas, o kaip gi gyvename nesukūrę santykio su savimi?
- Dirbdama psichoterapeutės darbą, susitinku su žmonėmis, kuriems skauda, kuriems nesiseka santykiuose, daugumą valdo nerimas, baimė ir kiti neigiami jausmai. Visi tokio pobūdžio signalai yra ženklai, jog mūsų santykis su savimi yra pažeistas.
Dėl to mes imame nejausti gyvenimo pilnatvės, skubame, stengiamės įsiteikti kitiems, juos kontroliuoti, būti sėkmingi bet kokia kaina, tampame pikti ir agresyvūs, pasyvūs, po truputį tampame priklausomi nuo neigiamų įpročių ar netinkamos draugijos. Tokiais atvejais vienų gyvenimą užvaldo tik darbas, kiti atsiduoda vien malonumams.
- Kodėl žmogui yra svarbu užmegzti ir palaikyti tinkamą santykį ne tik su aplinkiniais, bet ir su pačiu savimi?
- Dažnai mes, negirdėdami ir nepažindami savęs, imame kitame žmoguje ieškoti to, ko mums trūksta, ko mes savyje nejaučiame. Tokie santykiai yra netinkami, kupini nusivylimo ir skausmo. Kartais įvyksta atvirkščiai – imame teisti ar bėgti nuo žmonių, kuriuose atsispindi mūsų pačių nepripažintos savybės. Nepasiekę darnaus santykio su savimi, ne visada mokame nustatyti ribas, kartais jas pažeisdami patys, o kartais leisdami tai daryti kitiems.
Santykis su savimi yra pats svarbiausias. Yra svarbu save pažinti, priimti, išmokti save justi ir girdėti bei sau atleisti. Tikiu, kad, tik sukūrę harmoningą santykį su savimi, gebėsime sukurti ir harmoningą ryšį su kitais.
- Kaip apibūdintumėte darnų santykį su savimi?
- Pirmiausia, svarbu suprasti, kad kiekvieno individo santykis su savimi yra unikalus, išskirtinis ir nuolat kintantis. Galima manyti, jog darnus santykis su savimi yra siekis būti tobulu ir būtinai laimingu, nedaryti klaidų, nejausti skausmo ar nusivylimo.
Darnus santykis su savimi visų pirma nurodo į kokybišką gyvenimą, gebėjimą priimti savo jausmus: skausmingus ar malonius. Tai stiprybė išgyventi tuos jausmus, juos suprasti, priimti sprendimus, nebijoti suklysti ir prisiimti atsakomybę už savo klaidas.
Manau, kad būtent visų savo dalių ir pusių priėmimas yra raktas į darnų santykį su savimi.
- Kas gali žmogui padėti tai pasiekti?
- Pastebėjus, jog viduje susikaupė nemažai įtampos, nerimo, baimių ir nesėkmių, kiekvienam siūlau sulėtinti tempą ir stabtelėti ties savimi. Kuriant šį santykį, yra labai svarbus pačio žmogaus noras, atsakomybė ir pastangos. Kuo žmogus sąmoningesnis ir kuo daugiau jis apie save žino, tuo kokybiškesnį gyvenimą jis gali gyventi..
Mus supantys žmonės taip pat gali prisidėti prie šio santykio kūrimo. Tačiau, jeigu pokalbiai su jais nepadeda ir jaučiama, jog esate užburtame rate, visada rekomenduoju pabandyti kreiptis pagalbos į specialistus.
- Ką patartumėte tiems, kurie nedrįsta kreiptis pagalbos į psichologą ar psichoterapeutą?
- Savo gyvenime laikausi principo, jog mano skausmas man yra svarbus ir aš nebandau jo ignoruoti. Skausmas gali kilti iš liūdesio, nerimo, baimės, nuovargio, kaltės, nesėkmingų santykių ar mūsų klaidų. Niekas nėra nuo jo apsaugotas. Būtina suvokti, jog dėl to, kad žmogui skauda, jis nėra kaltas. Dėl šių jausmų jis netampa kitokiu nei visi, nesėkmingu ar nevykėliu.
Skausmas visuomet yra ženklas įsiklausyti į save ir išsiaiškinti jo kilmės priežastis. Būtent įsiklausymas į savo skausmą man yra kelias į pilnavertišką gyvenimą. Jeigu aš pati negaliu rasti atsakymų į šiuos klausimus, o skausmas manęs nepalieka, ieškau pagalbos. Aš turiu tokią teisę. Ją turi kiekvienas.
- Kaip manote, kokią įtaką šiuolaikinės technologijos turi žmogaus psichologijai?
- Galima labai ilgai diskutuoti, kas gerai ir kas blogai. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius žmogaus santykis su technologijomis ypač pasikeitė. Pirmiausia, svarbu suprasti ir sau įvardinti, kokią laiko dalį skiriame ar praleidžiame apsupti technologijų. Sutinku, jog šiandien technologijos yra svarbios kiekvieno asmens gyvenime, tačiau, joms užėmus svarbesnę vietą negu gyvas bendravimas su kitu žmogumi, reikėtų to neignoruoti ir atkreipti dėmesį. Kodėl taip yra? Iš kur atsirado toks santykis?
Tenka pripažinti, kad, prisidengę technologijomis, mes slepiame savo skausmą, jomis užpildome vienatvę ar tuštumą. Svarbu suprasti savo elgesio motyvus. Šiuolaikinės technologijos spartina mūsų gyvenimus. Dažnai net nepastebime, kur dingsta laikas, o nudirbti reikia dar tiek daug. Taigi, nuolat skubame, keliame sau vis daugiau tikslų, siekių, iššūkių ir tokiu būdu atitolstame nuo savęs. Turime vis mažiau laiko pabūti su savimi ir įsiklausyti. Toks režimas visuomet baigiasi varginančiu nerimu.
- Jeigu pažvelgtumėte į psichologinius XX a. ir XXI a. visuomenės portretus, kokie būtų pagrindiniai skirtumai? Kas aktualu šiuolaikiniam žmogui? Kokios pagrindinės jo problemos?
- Šiandienos visuomenėje pastebiu keletą tendencijų: gyvename greitesniu tempu, esame labiau įsitempę, užimti, susvetimėję ir lengviau pasiduodame stresui.
Tam didelės įtakos turi šiuolaikinės technologijos, informacijos srautas ir net gyvenimas mieste. Retai kada turime laiko prisiminti gamtą ir nuoširdų žmogišką bendravimą. Dabar ypač ryškėja griežtų visuomenės normų nustatymo, kitų teisimo, nepakantumo kitokiai nuomonei ar klaidai tendencijos. Pasaulyje vis dar trūksta tolerancijos patiems sau ir gebėjimo priimti kitą tokį, koks jis yra.
- Kaip manote, ar egzistuoja sveikos meilės sau formulė? Jei taip, kokia ji?
- Sveika meilė sau – tai nuoširdus ir atviras rūpinimasis savo kūnu, protu ir siela, savęs supratimas, priėmimas ir, svarbiausia, atleidimas sau ir kitiems.
