Apie planuojamus pokyčius Latvijoje ir Estijoje jau rašyta ir lietuviškoje spaudoje. Planuojamos Lietuviškos mokesčių naujovės kol kas mažiausiai konkrečios.
Finansų ministerija signalizuoja, kad aiškesnių pasiūlymų reikėtų laukti gegužę. Laukti, tikėkimės, verta. Tik čia savaime prašosi priminimas, kad dar 2013 vasario 15 d. Konstitucinis teismas aiškiai ir vienareikšmiškai pažymėjo, jog bet koks mokesčių keitimas metų pabaigoje su biudžeto įstatymu nėra nei gera, nei Konstituciją atitinkanti praktika (išskyrus neišvengiamai būtinus ir objektyviai pagrįstus atvejus).
Taigi, pokyčius planuojant jau nuo 2018 m. sausio, jiems priimti laiko lieka tik iki liepos 1 d., o dar, laikantis tiek tiesinių procedūrų, tiek ir gero tono, projektai plačiajai visuomenei (plačiausiąja prasme) turėtų būti bent jau pristatomi, su ja aptariami. Tačiau šįkart ne apie tai.
Kiekviena iš šalių mokesčių įstatymų pokyčiais siekia savų tikslų ir šie pokyčiai inspiruoti individualių priežasčių.
Nesiimant lyginti nei pačių sistemų, nei svarstomų potencialių pokyčių, norėtųsi pristatyti ir palyginti požiūrius į mokesčių politikos įgyvendinimo tradiciją, kultūrą ir pasirenkamas priemones. Šiuo atveju tai, kaip tai vyksta vis nepavejamoje Estijoje ir čia, Lietuvoje.
Estijos politikų modeliuojamų pokyčių esmė – per moderniosios estiškosios pelno mokesčio sistemos galiojimo laikotarpį išryškėjusių spragų ir netobulumų korekcijos.
Primintina, jog estiškoji pelno mokesčio sistema ir mokamas pelno mokestis tiesiogiai priklauso nuo to, kiek Estijos įmonės paskirsto dividendų savo akcininkams.
Pastebėję, kad tokia sistema skatina įmones gautą pelną ne tik reinvestuoti, bet ir akcininkams grąžą išmokėti ne dividendais (nuo kurių reikia sumokėti pelno mokestį), o tiesiog ilgalaikėmis paskolomis, estai ėmėsi situaciją taisyti.
Planuojamų pagrindinių pokyčių esmė ir tikslas – akcininko iš jo įmonės Estijoje gaunamas paskolas, kurios viršija pačios įmonės paimtas paskolas ir jos iš akcininko gautą kapitalą (t. y., tas, paskolas, kurios faktiškai suteikiamos iš įmonės sukaupto pelno), ir nėra tam tikrą laiką grąžinamos (t. y., atlieka ne skolinimo, o faktiškai pinigų perdavimo akcininkui funkciją), prilyginti dividendų paskirstymui.
Nuo tokių paskolų, jų reguliariai negrąžinant, kaip nuo dividendų būtų skaičiuojamas pelno mokestis (nors ir sumažintas nuo 20 iki 14 proc.).
Tokiu būdu bent iš dalies neutralizuojamos pagundos ir galimybės piktnaudžiauti akcininkų skolinimusi iš savo įmonių, įmonės ir jų akcininkai skatinami peržiūrėti savo iki šiol taikytą praktiką, nustatomos aiškios naujos žaidimo taisyklės. Svarbu tai, jog pokyčiai planuojami tik į ateitį, o visoms jau akcininkams išduotoms paskoloms pertvarkyti planuojamas numatyti pereinamasis laikotarpis. Civilizuoto ir etiško estiško dialogo tarp valdžios ir verslo (mokesčių mokėtojų) pavyzdys.
Galima pasvarstyti, kaip į tokią situaciją būtų reaguojama Lietuvoje. Ir pavyzdžių toli ieškoti nereikia: ar tai būtų akcininkų paskolos įmonėms (kurios leidžia gauti palūkanas vietoje dividendų), ar tokių paskolų refinansavimas išleidžiant obligacijas, kurių palūkanos neapmokestinamos, ar neapmokestinami akcijų pardavimai, ar verslo pertvarkymai ir reorganizavimai, leidžiantys pasiekti ir mokestinio efektyvumo (pavyzdžiui, nudėvėti įsigytos įmonės/verslo prestižo vertę).
Absoliučioje daugumoje atvejų Lietuvoje imamasi universalaus ir nepaneigiamo „turinio viršenybės prieš formą principo“. O jį taikant, patikrinimų metu, galimai, nepriimtinos mokesčių įstatymų taikymo tendencijos mokesčių administratoriaus taisomos ne tik į ateitį (t. y., po to, kai jos nustatomos ir įvardijamos), bet ir, potencialiai, už penkerius praėjusius metus, per kuriuos galiojusi praktika galėjusi atrodyti visiškai normali ir įprasta ne tik verslui, bet ir pačiai mokesčių inspekcijai.
Taigi, problema identifikuojama ir sprendžiama ne reguliavime, kuris, galbūt, nuo pradžių nebuvo kokybiškas arba tiesiog nebeatitinka šiandienos realijų (t. y., keičiant nebeveikiančią ar netinkamai veikiančią taisyklę), o siekiant priversti mokesčių mokėtoją elgtis ne tik taip, kaip parašyta įstatyme, bet dar ir tą įstatymą skaityti ir taikyti taip, kaip jį norėtų suprasti ir taikyti mokesčių administratorius (kas bėgant laikui irgi keičiasi).
Paradoksaliausia tai, kad aiškindamas taisykles ir taikydamas jas verslo situacijoms, pats mokesčių administratorius į verslo sprendimus ir sandorius dažniausiai žiūri visiškai supaprastintai (o neretai ir primityviai).
Dėl ko dažnai ir galiausiai „turinio viršenybė prieš formą“ baigiasi mokesčių administratoriaus parinktos „formos viršenybe prieš turinį“: mokesčių administratoriaus pamokymais verslui, kokius sandorius ir kaip jam reikėtų sudaryti, o ne galutinio ekonominio / finansinio sandorių rezultato įvertinimu.
Kova su piktnaudžiavimu ir mokesčių vengimu yra būtinas ir neišvengiamas procesas, užtikrinantis tiek valstybės finansinius interesus, tiek ir vienodas konkurencines sąlygas verslui. Tuo tarpu „turinio viršenybės prieš formą principas“ yra išties svarbus, svarus ir galingas „granatsvaidis“ šioje kovoje.
Tačiau jo taikymas turi būti tiksliai pamatuotas ir individualizuotas, nes jis nėra ir negali būti naudojamas kaip įstatymo ydų taisymo, įstatymo leidėjo valios koregavimo ir „tikrųjų“ įstatymo tikslų formulavimo priemonė.
Kai poreikis taikyti „turinio viršenybės prieš formą“ principą iškyla ne konkrečiais, specifiniais, bet jau „sisteminiais“ atvejais, dėl 8 iš 10 atitinkamą taisyklę taikiusiųjų, problemos, matyt, ieškoti reikėtų pirmiausia pačioje taisyklėje.
Tuo tarpu neapibrėžtai plati sandorių mokestinio perkvalifikavimo praktika gal ir patogi kažkam, bet neišvengiamai didina bendrą teisinį netikrumą.
Be to, kai tikrosios taisyklės nėra iki galo aiškios, tai skatina ieškoti alternatyvių, tačiau aiškesnių ir stabilesnių taisyklių.
Kartais kur nors pas kaimynus, o kartais įvairiausiose prieblandose. Kai iš granatsvaidžio imama šaudyti į žvirblius, iš ūkio ne tik žvirbliai, bet ir kiaušinius dedančios vištelės gali būti išbaidytos.
