Juk prieš pirkdami automobilį (šaldytuvą, batus) domitės jų modeliais, techninėmis charakteristikomis, dydžiu. Apžiūrite, čiupinėjate, matuojate. Ir niekada nekaltinate pardavėjo, jei jums netiko modelis, spalva, dydis. Tai kodėl to nedarote su švietimo paslauga?
Mokytojo darbą reglamentuoja du pagrindiniai dokumentai, kuriuos rengia Švietimo ir mokslo ministerija. Tai Bendrosios programos ir Ugdymo planai. Kokia visuomenės dalis yra su jais susipažinusi ir dalyvavo diskusijose juos rengiant? O jei ir dalyvavo, tai buvo panašu į komentarų rašymą po straipsniu DELFI – parašyti komentarą gali, bet atsakymo ar paaiškinimo nesulauksi. Bendrųjų programų autoriai yra nežinomi.
Šiandieninėse diskusijose iš esamų ir buvusių ministrų, psichologų lūpų skamba netiesa: ugdymo programose nėra nurodyta, kiek valandų yra skirta dalyko mokymui. O valandų gali būti bet kiek, nes programose mokinių pasiekimai aprašyti taip abstrakčiai, kad vietos interpretacijoms – kiek nori. Dažnas aprašymas prasideda taip: „Nurodyti pagrindinius...“. Jei jūsų paprašytų išvardinti pagrindines vyro/ žmonos savybes, vienas iš jūsų vardins 15-20 savybių, o kitas tik 2-3. Dėl tų programų neapibrėžtumo ir kyla problemos dėl mokymo turinio bei krūvio. Dažnai mokytojų diskusijose skamba tokie klausimai: šito reikia?; O tą mokyti? Ai, gal pridėsiu tą ir aną, nes gali egzamine pasitaikyti tokia užduotis. Ir pasitaiko, nes egzaminų sistema yra tokia, kad dažniausiai ieško, ko mokinys nemoka.
Visos Bendrosios programos yra orientuotos į žinias. Žinoti mokiniui reikia tikrai labai daug. Pabandykite palyginti 11-12 klasių mokyklinių vadovėlių turinį su aukštųjų mokyklų pirmo, antro kurso mokomosios medžiagos turiniu, tai pamatysite, kad skirtumų beveik nėra. Tuomet ir nebeaišku, ar tai mokykloje mokoma aukštosios mokyklos kurso, ar aukštojoje mokykloje mokomas mokyklos kursas.
Dar galėčiau parašyti kokius 5 straipsnius apie tai, kokios programos yra nesuderintos, nesuintegruotos. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos kūrinio nagrinėjimui jau reikia tam tikro istorinio konteksto, o per istorijos pamokas jį mokysis gal po kokio pusmečio. Ir taip – su visais dalykais. Švietimo ministerijos atsakas – susiderinkite patys, mokytojai.
Kitas dokumentas – Bendrieji ugdymo planai. Juos sukuria ministerijos specialistai ir ten dažnai pasitaikantys žodžiai yra „jei mokykla turi pakankamai lėšų“ ar ,,rekomenduojama“. Tolesnės ugdymo plano interpretacijos perduodamos savivaldybėms , o iš ten – mokykloms. Savivaldybės nurodo, kiek yra lėšų, o tada jau mokyklos suspaudžia tą ugdymo planą iki tų lėšų. Taip dingsta valandos konsultacijoms, būreliams, dalijimui į grupes per kūno kultūrą, laboratorinius ir kt.
O kur čia mokytojas? Nei jis skirsto lėšas, nei valandas. Kiek skyrė, tiek ir dirba. Yra dar viena galimybė – barteriniai mainai. Kai keletas tėvų išreiškė nepasitenkinimą, kad po pamokų nekonsultuoju jų vaikų, pagalvojau, kodėl gi ne? Bėda tik ta, kad trys maniškiai nori valgyti. Pasiūliau tėvams: kol aš konsultuosiu jūsų vaikus, paruoškit maniškiams ko nors užkąsti. Įsižeidė, pasiskundė direktoriui. Tas pats atsitiko, kai paprašiau pavaduotojos po darbo padėti išplauti 150 mėgintuvėlių.
Baigiantis kalendoriniams metams vietinėse informacijos priemonėse pasirodo džiugūs pranešimai apie mokyklų sutaupytas lėšas. 10, 20 net 50 tūkstančių eurų. O kaip galėjo sutaupyti? Tik tinkamai nevykdant ugdymo plano: neskiriant valandų konsultacijoms, neduodant valandų pavadavimams, kai mokytojai serga, nedalijant į grupes, neapmokant mokytojų kvalifikacijos kursų ir kt. Va, čia jau savivaldybės problema – tokį mokyklos vadovą reikėtų ne girti, bet mokyti finansų valdymo. Ir tėvams derėtų ne piktintis mokytojais, kad vaikas anksčiau grįžo iš mokyklos, bet pareikalauti iš mokyklos tinkamo lėšų naudojimo vaiko ugdymui.
Mokytojas yra paskutinė grandis, vykdanti valstybės užsakymą. Koks užsakymas, toks ir rezultatas. O kaip tinkamai suformuoti tą užsakymą, jei yra didžiulė problema- švietimo specialistų nebuvimas. Ne, ne mokytojų, o švietimo teoretikų, tyrėjų, mokslininkų. Šie žmonės turėtų formuoti visą švietimo politiką ilgam periodui, remdamiesi kitų šalių patirtimi ir tyrimais, atliktais su savo šalies mokiniais ir mokytojais. Būtent su savo šalies, nes švietime ypač svarbus kultūrinis kontekstas.
Visos šalys, kurios pirmauja OECD PISA tyrimuose, turi institucijas ir žmonių, dirbančių šioje srityje. Apie ministrų susitikimus su tokiais žmonėmis dažnai parašoma ŠMM tinklalapyje. O mes ką turime? Nacionalinę mokyklų vertinimo agentūrą. Bet ar jūs kada nors girdėjote ministrus minint šią agentūrą ir remiantis jos duomenimis? Ar jos atstovai dalyvauja dabartinėse diskusijose apie švietimo strategiją? Juk būtent ši įstaiga, atlikusi Lietuvos mokyklų išorinį vertinimą, ir turėtų atsakyti į klausimus, kokios yra švietimo problemos bei kaip jas spręsti. Deja, ten taip pat nėra specialistų.
Vertintojai yra tie patys mokytojai, išklausę tam tikrus kursus. O juokingiausia, kai chemiko pamoką apie cheminės reakcijos greitį ir jo skaičiavimą vertina socialinis pedagogas, kuris po pamokos tarsi atsiprašydamas sako, kad nieko nesuprato. Tada lape sužymi reikiamą skaičių pliusų ir minusų, tuo vertinimas ir baigiasi. Kokia nauda mokytojui? Jo net neklausia apie tai, su kokiomis problemomis jis iš tiesų susiduria. Kokia nauda mokyklai, visai švietimo sistemai? O jei paskaitytumėte dokumentą „Mokyklų, vykdančių bendrojo ugdymo programas, veiklos išorinio vertinimo organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašas“, kur surašyti vertinimo kriterijai, atrasite labai įdomių dalykų.
„Intel“ vadovo Andy Grove‘o komentaras vienam profesoriui: „Aš tavęs klausiu kaip tai padaryti, o tu man pasakoji, ką aš turiu daryti. Aš žinau, ką turiu daryti. Aš tik nežinau kaip.“ Lietuvoje nebėra pedagogikos didaktikos specialistų. O tai ir yra DIDŽIOJI Lietuvos švietimo problema.
Mokytojai yra savamoksliai. Jie vieni kitiems veda seminarus apie savo praktinius patyrimus, mokant mokinius. Tačiau mokymo metodikos analizės Lietuvoje niekas neatlieka. Paprasčiau sakant, niekas Lietuvoje nemoko mokytojų, kaip tai padaryti. Visame pasaulyje šį darbą atlieka mokslininkai. Jie kuria metodikas, jas išbando, analizuoja, atlieka tyrimus ir kuria mokymo strategijas. Lietuvoje šioje srityje remiamasi nuomonėmis – patiko ar nepatiko. Kaip iš šie pastebėjimai – vieniems patiks, o kitiems ne.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis? Rašykite el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mokykla“ ir išreikškite savo nuomonę!