Įsimintinas buvo ir V. Gudausko pasirodymas Roskildėje (Danija) vykusiame Europos čempionate.
Pirmus du savo varžovus vilnietis nokautavo („ippon“), o pusfinalyje į nokdauną („wazari“) pasiuntė gruziną Levaną Verulidzę.
Svorio kategorijos iki 85 kg finale pasikartojo pernykštė istorija: kumščius surėmė V. Gudauskas ir vienas tituluočiausių žemyno kovotojų iš Rumunijos M. Ilasas.
To, kokiu būdu nukeliavo iki lemiamos dvikovos, lietuvis nesureikšmina. Mat paskutiniam jo priešininkui burtai buvo ne tokie palankūs – dėl to Rumunijos delegacija prieš pirmenybių startą net bandė protestuoti. Jau pirmoje kovoje prieš M. Ilasą stojo Europos pirmenybių be svorio kategorijų vicečempionas iš Bulgarijos Vasilis Vangelovas, vėliau laukė pajėgūs lenkas Marekas Wolny ir lietuvis Vytautas Cėpla.
„Mano priešininkai nebuvo aukštai reitinguojami, nebuvo favoritai. M. Ilaso kelias iki finalo buvo žymiai sunkesnis. Jam teko stipriausi kovotojai, o man – žuvys“, – DELFI pirmenybių eigą komentavo V. Gudauskas.
Ką karatistas vadina žuvimis?
„Žuvų vandenyne yra daug, o ryklių – žymiai mažiau. M. Ilasas – pats stambiausias ryklys“, – paaiškino V. Gudauskas.
Vis dėlto ir tokį grobuonį trenerio Aivaro Daduros auklėtinis įstengė praryti – antrą kartą iš eilės.
Finalas tarp lietuvio ir 12 metų vyresnio rumuno tapo čempionato puošmena su šokio elementais: vietoje įprastos artimos kovos abu konkurentai rinkosi distanciją ir efektingas atakas kojomis. Tik antro pratęsimo metu V. Gudauskas užgriuvo išsekusį oponentą rankų smūgiais, o po dar dviejų papildomų minučių teisėjai galutinai įsitikino jo pranašumu.
„Visa esmė – judėjimas. M. Ilasas – vienas tų, kurie labai daug juda, todėl kaudamasis su juo turi daryti tą patį. Tai – jau ne tik kova, bet ir žaidimas, menas. Stengiausi grumtis kuo universaliau, kuo išraiškingiau, kuo kūrybiškiau.
M. Ilasas – aštuonis kartus iš eilės Europos čempionas, iki manęs jo niekas nenugalėdavo. Bet aš irgi sugebu mąstyti, ne veltui studijas baigiau dešimtukais. Mokiausi iš jo, jis buvo mano mėgstamiausias kovotojas. Ir tebėra – galvoju, kad jis vis dar geresnis kovotojas už mane“, – įveiktam varžovui pagarbą atidavė diplomuotas veterinaras.
Pats V. Gudauskas žemyno čempiono karūną užsidėjo trečią kartą.
Tiesa, „karūna“, kurią po apdovanojimų ceremonijos užsimaukšlino nugalėtojas, iš tiesų buvo skarelė su kaukole ir sukryžiuotais kaulais.
„Tiesiog varžybose noriu jausti malonumą, pralinksminti save“, – aiškino „piratas“.
O malonumo iš sporto įprastesniais būdais jis teigė nebepatiriantis ir pakartojo ketinantis jau po šio sezono stabdyti karjerą, o gal net visiems laikams nulipti nuo tatamio.
Pirmą kartą apie galimą ankstyvą pasitraukimą iš didžiojo sporto V. Gudauskas netikėtai prabilo po vasarį vykusio Lietuvos čempionato ir savo nuomonės nepakeitė. Tad liepą Astanoje (Kazachstanas) vyksiančios planetos pirmenybės gali virsti jo atsisveikinimu.
„15 metų kiekvieną dieną sportuoju be pertraukų, pavargau. Viso gyvenimo su sportu aš nesieju, man jis – trečioje vietoje. Galiu aprėpti daugiau sričių, tad kam man apsiriboti viena? Nenoriu būti kaip Valerijus Dimitrovas (gyva kiokušin karatė legenda iš Bulgarijos – DELFI), nenoriu šešiolika kartų iš eilės tapti Europos čempionu. Man tokie skaičiai – kosmosas. Nesuprantu, kam to reikia.
Jei laimėčiau pasaulio čempionatą, būtų fantastiškas pasiekimas. Kam jį dar paskui kartoti? Juk pinigų iš to vis tiek daug neuždirbame. O treniruotės vargina, alina – ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Pagalvoju: kam man viso to reikia? Ir taip taurės jau nebetelpa į lentyną“, – savo argumentus dėstė V. Gudauskas.
Vis dėlto artimiausiais mėnesiais jis dar neatsipalaiduos – laukia pasiruošimas trečioms karjeroje pasaulio pirmenybėms.
2013 metais Vilniuje V. Gudauskas pralaimėjo jau pirmą kovą ir tuomet teigė „nusivylęs pats savimi“. 2015-aisiais Tokijuje, kur sportininkai varžosi dėl vienintelio medalių komplekto nesusiskirstę į svorio kategorijas, vilnietis žengė toliau, bet suklupo šešioliktfinalyje pirmą kartą gyvenime susidūręs su Japonijos atstovu – Kazufumi Shimamoto.
Astanoje V. Gudauskas jau turėtų būti vienas favoritų.
„Kiekviena treniruotė bus skirtinga, visiškai kitokia. Tam, kad kiekvienas raumenėlis būtų išmankštintas ir kad nenusibostų pačiam. Pats svarbiausias dalykas – analizė ir kūryba. Yra žymiai greitesnių kovotojų nei M. Ilasas ar V. Dimitrovas. Yra ir žymiai stipresnių, žymiai ištvermingesnių. Bet protingesnių už juos nėra. Jie laimi dėl to, kad daugiausiai mąsto“, – pergalės receptą mano nustatęs V. Gudauskas.
Po pasaulio čempionato jis nusiteikęs daryti mažiausiai metų pertrauką. O jei pavyktų nugalėti, kovotojas pasirengęs be gailesčio dėti tašką.
„Jeigu būsiu pirmas, tą pačią dieną iškėlęs virš galvos perkirpsiu diržą. Nuskambės per visą pasaulį“, – šyptelėjo antro dano juodą diržą turintis karatė meistras.
Primename, kad Roskildėje kartu su juo Europos čempionais tapo Daiva Kriščiūnienė (iki 50 kg) ir Andrius Miseckas (iki 75 kg).
Iš viso Europos čempionate lietuviai iškovojo 12 medalių. Sidabrą pelnė Rūta Brazdžionytė (iki 60 kg) ir Monika Ryžkovaitė (per 60 kg), bronzą – Erika Žeburtovič (iki 50 kg), Diana Mačiūtė ir Rita Pivoriūnaitė (abi – iki 55 kg), Diana Balstytė (per 60 kg), V. Cėpla (iki 85 kg) bei Edgardas Sečinskis (per 85 kg).
Dar vieną bronzą Europos čempionato kata (kovinių pozų demonstravimo) rungtyje laimėjo D. Mačiūtė.
Komandų įskaitoje Lietuva užėmė pirmą vietą, aplenkusi Lenkiją ir Vengriją.
