„Paryžiaus paslapties“ autorė K. Swan: tokios istorijos negalima nutylėti

Ką tik išleistos „Paryžiaus paslapties“ (iš anglų kalbos vertė Aušra Kaziukonienė, išleido „Tyto alba“) autorė – britų rašytoja Karen Swan, iš viso parašiusi dešimt nepaprastai populiarių romanų – „Kalėdos pas Tiffany“, „Vasara be tavęs“, „Žaidėjai“ ir kt. Lietuviškai Karen Swan knyga išleidžiama pirmą kartą. Rašytoja su šeima gyvena miškingoje Sasekso vietovėje, o knygas rašo medyje įrengtame namelyje, sakoma pranešime spaudai.

Pirmasis romanas lietuviškai „Paryžiaus paslaptis“ – tai pabėgimas į paslapčių ir meilės miestą, į meno pasaulį. Paryžius – miestas su praeitimi. Jis buvo okupuotas, griautas, jame daug dar vis neatrastų lobių. Kaip, pavyzdžiui, butas, ilgus dešimtmečius glūdėjęs užmaršty, daugelio romanistų įkvėpimo šaltinis. Flora – jauna, bet jau patyrusi meno kūrinių vertintoja, tyrinėja turtingos ir įtakingos Vermeilų šeimos meno lobius, ilgai slėptus nuo žmonių. Ką nutyli aikštingi ir valdingi Vermeilai? Merginą vis labiau įsuka istorijos ir įvykių verpetas. „Paryžiaus paslaptis“ – tai pasakojimas apie dramatiškus žmonių ir paveikslų likimus, šeimos paslaptį ir ilgai nepastebėtos meilės istorija.

Karen Swan biografinė esė – apie save, vaikus, rašymą ir gyvenimo, matant tik juoda ir balta, privalumus.

Tą dieną, kai mano penkerių metų sūnus įžengė į virtuvę ir tiesdamas rankas į viršų sušuko: „Aš laimingas, nes niekam neskolingas”, labai aiškiai suvokiau, kokia yra tikroji reklamos galia.

Žinoma, mano sūnaus džiaugsmas dėl padidėjusio kredito reitingo dar labiau išaugo, kai pamatė mus besikvatojančius iš jo replikos. Nuo tada ši frazė tapo nuolatiniu vakarėlių pokštu, demonstruojamu nieko neįtariantiems svečiams greta jau klasika tapusių išdaigų, tokių kaip šokinėjantis voras arba slapta ant kėdės padėta „orą gadinanti“ pagalvėlė.

Šis sūnaus performansas kiekvieną kartą sukelia juoko bangą, nes šūkiai, kaip ir aforizmai, yra galingi – ir juokingi – tik tada, kai nemeluoja. Prieš kelerius metus atlikta apklausa atskleidė, kad net 80 procentų britų naudoja reklaminius šūkius savo kasdienėje kalboje. Apklausos duomenimis, populiariausias šūkis skamba „Guinness“ alaus reklamoje: „Geri dalykai skirti tiems, kurie laukia“ (nors nemažai žmonių mano, kad tai patarlė).

Mano nuomone, šūkiai skirti mėgėjams ir... penkiamečiams. Aš necituoju „Guinness“ reklamų, negeriu „Guinness“ alaus, tačiau ikoniškas taurės vaizdinys yra mano gyvenimo alegorija – ir visai nesvarbu, ar ji pusiau tuščia, ar pusiau pilna. Svarbi tik spalva – ji arba juoda, arba balta. Ir jokių išimčių. Vienintelis pilkas dalykas mano gyvenime yra vaikų mokyklinės uniformos ir „Farrow & Ball“ dažai pavadinimu „Dramblio dvelksmas“, kuriais išdažiau virtuvės sienas ir kuriuos, tiesą sakant, pasirinkau labiau dėl komiško pavadinimo nei dėl elegantiško atspalvio – didžiam savo vyro nusivylimui.

Mano vyras yra be galo tolerantiškas ir diplomatiškas žmogus, apsigimęs derybininkas. Kitaip tariant – ginčytis su juo yra tikras košmaras: mūsų pokalbiuose jis meistriškai manevruoja pilkosiomis zonomis, o aš trepsiu koja ir užsispyrusi laikausi savo požiūrio.

Tačiau net jeigu ir negaliu jo įveikti, vis tiek manau, kad gyvenimas matant tik juodą ir baltą spalvas turi savų privalumų. Pavyzdžiui, aš retai dvejoju ir greitai sprendžiu. O jei susimaunu, tai dažniausiai dėl to, kad suabejoju instinktais ar neturiu užtektinai drąsos apginti savo įsitikinimų.

Atvirai kalbant, visi didžiausi mano gyvenimo sprendimai buvo priimti lengvai ir greitai. Kai sutikau savo būsimą vyrą, iškart žinojau, kad susituoksime. Tačiau jis – būdamas pilkas – negalėjo to žinoti. Po 18 mėnesių, per kuriuos jis taip ir neprisipažino mane mylįs, aš pasakiau jam, kad viskas baigta ir ėmiau planuoti naują gyvenimą Niujorke. Jau kitą dieną jis man paskambino – užgraužtas sąžinės ir, aiškiai jaučiau, meilės. Tąkart jis suprato, kad aš, būdama juoda ir balta, apie skyrybas kalbėjau visiškai rimtai.

Po metų ištekėjau už jo vilkėdama vestuvinę suknelę, išsirinktą per pusvalandį (geriausias vestuvinis patarimas: žinok, kada sustoti. Tai – mantra, kurią kasdien turėtų kartoti kiekviena nuotaka). Mūsų pirmas sūnus gimė praėjus lygiai devyniems mėnesiams po Rugsėjo 11 d. teroro akto – tąsyk aš labai aiškiai suvokiau, kad gyvenimas sukasi apie šeimą, o ne apie karjerą.

Kai mes nusprendėme palikti būrį artimų draugų Londone ir persikelti į užmiestį, norėdami daugiau erdvės ir nuošalumo, aš laukiausi aštuntą mėnesį, o vyresnėlis jau ruošėsi lankyti mokyklą. Tai nesukliudė – persikraustėme atsainiai ir kasdieniškai tarsi Dick Whittington (legendinis anglų personažas – vert. past.), išsiruošęs į eilinę kelionę ir nešinas vien lazda bei taškuotu ryšulėliu.

Kalbant apie mano karjerą – nuo mados žurnalo redaktorės iki rašytojos. Na, pripažinkite – kas gali būti labiau juoda ir balta? Mano svajonė pildyti baltus puslapius juodais, iš galvos besiliejančiais žodžiais, ilgą laiką buvo slopinama, nes trys vaikai, gimę per ketverius metus, nesuteikė tinkamų sąlygų jai išsipildyti.

Tačiau lėtai ir kantriai, su dideliu užsispyrimu, tarp gimdymų ir kraustymosi skyriai galiausiai pradėjo jungtis vienas su kitu, personažai atgijo, o siužetas – ėmė tekėti natūraliai. Kartais neprisiliesdavau prie teksto mėnesių mėnesius – neturėjau nei jėgų, nei laiko. Tačiau šis poreikis tūnojo manyje it kankinantis niežulys, kurio niekaip negalėjau numalšinti.

Galų gale ne tuščia ambicija ar darbo etika atvedė mane prie 140 000 žodžių. Mane atvedė savigarba. Aš negalėjau pakęsti minties apie dažną šiuolaikinę klišę: pradėti, bet taip ir neužbaigti knygos. Jei nebūčiau pasirašiusi leidybos sutarties, nelaikyčiau to nesėkme. Nesėkmė būtų nepapasakoti istorijos, kurią norėjau papasakoti.

Todėl aš visuomet teigiu, kad gyvenimas matant tik juoda ir balta praverčia norint užbaigti tai, ką pradėjai, išsemti gyvenimą iki dugno. Jei turėčiau pasirinkti šūkį savo gyvenimo filosofijai, pasirinkčiau tą, kuris jau minėtoje apklausoje užėmė šeštą vietą, ir kurį daugelis žino iš kitos garsios reklamos kampanijos: tiesiog padaryk tai.