Mama neteko darbo, nes bankrutavo jos įmonė, ji turi antro lygio invalidumą ir serga sunkia liga, tačiau ji vienintelė mane išlaiko, gaudama vos iki 300 eurų per mėnesį (įdomu, kiek ilgai begaus, kadangi darbų pasiūlymų mažame jos mieste nėra išvis, o ji ir atlikti visko nebegali)... Mamai reikalingi vaistai, būsto išlaikymas, maistas, o ką kalbėti apie studentės dukros išlaikymą, kuris tikrai nėra lengvas, kadangi aš netoleruoju tokių dalykų kaip „įmanoma su tiek ir tiek pragyventi per mėnesį“, o noriu uždirbti daug, jei reikia, ir dirbdama daugiau nei vieną darbą.
Žinoma, dabar skaičiuoju centus, nes nėra kitos išeities, tačiau esu maksimalistė, stengiuosi semtis ir žinių, ir atlygio iš visur, kur įmanoma, ieškau darbo, kuris derėtų su paskaitomis, kurios vyksta iki vakaro. Randu kelias vietas, pabrėžiu, kelias, kai norinčių dirbti – šimtai. Dėl to normalių darbo pasiūlymų niekad nesulaukiu. Ir čia – pusei etato. Tikrai netrykštu noru būti barmene ar dirbti kokiame naktiniam klube, noriu skirti laiko ir mokslui, ir darbui, ir miegui.
Kokius pasiūlymus gavau, beieškodama darbo? Aferisčių moterų siūlymus siųsti erotines nuotraukas ir uždirbti šimtus eurų, taip pat dalyvauti erotinėse fotosesijose... Atsiprašau, bet ne, aš noriu darbo, kuriame galėčiau sąžiningai uždirbti pinigus, naudodama žinias ar kitus įgūdžius, negi norint padėti mamai ir išlaikyti save turiu tapti pasileidėlė?
Kur Lietuvoje visi darbai studentams, kodėl jie nėra vertinami? Kodėl taip sunku rasti darbą, kodėl žmonės nuolat aplink vejami iš darbų ir jų paskutinės algos vėluoja arba išvis neateina? Kiek studentų gyvena dar blogiau nei aš? Kiek mes su mama turėsim dėti pastangų, kad išpeštume bent eurą, kada sulauksim stebuklo Lietuvoje, kada sulauksim teisybės? Kodėl padaryti erotinio pobūdžio nuotrauką, vieną nuotrauką, kainuoja kone lygiai tiek pat kiek mėnesį padirbti pilnu etatu? Ar tokią įsivaizduojame ateities Lietuvą, žmonės? Kada kas nors keisis?
Ne veltui niekas ir nebenori studijuoti, ir ieško ateities užsienyje, net aš prarandu patriotizmą, kurio buvo šitiek daug. Nepykit, valdžia, kad negaliu sau leisti „bomžpakių“, nes propaguoju sveiką mitybą, šiais laikais jei nori rūpintis sveikata ir prižiūrėti save, nebegali pragyventi. Ir negaliu dirbti darbo, kuriame reikalinga to pobūdžio patirtis, nes mokiausi mažame mieste, kur galimybių nebuvo išvis. Praktiškai atkrenta viskas. Nebūkit tokie, žmonės, atverkit daugiau galimybių studentams dirbti, praktikai didžiuosiuose miestuose. Aš tiesiog noriu gyventi, noriu padėti mamai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt ir išreikškite savo nuomonę!