Kartu ji pažymi, kad tam, jog susikurtų tokį gyvenimą, prireikė apie dešimties metų.
Jėgos aitvarus pažabojusią A. Šimanskytę pagauti sunku. Su ja pasikalbėti pavyko tarp skrydžio iš Turkijos į Lietuvą. Ji kaip tik keliavo iš Keiptauno, o Lietuvoje ilgai neužsibuvo, nes išlėkė į Norvegiją.
„Apie pusmetį praleidžiu Lietuvoje. Vasaros sezonas pas mus trunka apie penkis mėnesius, todėl vasarą išvažiuoti iš gimtinės manęs niekas neprivers, nebent atsiranda kažkokių reikalų. O Keiptaune žiemoju jau ketvirtus metus“, - savo maršrutus nupasakojo A. Šimanskytė.
Neatsitiktinai pasirinktas Keiptaunas, nes čia galima užsiimti visais vandens sportais, o šis miestas vadinamas kaitų sostine. Lietuvė ne tik pati skrodė vandenį, bet surengė ir stovyklą, į kurią plūdo lietuviai ir žmonės iš viso pasaulio.
Idėja rengti stovyklas A. Šimanskytei kilo dar tada, kai 19-os pirmą kartą išvyko kaituoti į Egiptą. Tada važiavo 40 vaikinų ir tik trys moterys.
„Draugai mane išmokė kaituoti ir būtent tada apsivertė mano gyvenimas. Prasidėjo vandens sportai, tada pagalvojau, kad būtų įdomu su tuo susieti savo gyvenimą. Merginų buvo daug mažiau, todėl ir kilo idėja organizuoti stovyklas joms. Dabar 100 procentų, viską ką darau, yra susiję su šiuo sportu. Stovyklos, mokyklos ir treniruotės. Organizuoju Lietuvos vandenlenčių čempionatą. Viskas aplink tai ir sukasi“, - šypsosi sportininkė.
Tada, prieš beveik dešimt metų, ji buvo baigusi krepšinio mokyklą, bet nusprendė, kad nenori viso gyvenimo praleisti krepšinio aikštėje. Susidomėjusi jėgos aitvarais, ji pati susitaupė pinigus įrangai ir ją įsigijo. Dabar šis sportas sparčiai populiarėja Lietuvoje ir merginų, užsiimančių juo, yra ne ką mažiau nei vaikinų.
Tam, kad sudomintų dar didesnę dalį žmonių ir suteiktų jiems galimybę išmėginti šį sportą, A. Šimanskytė prisijungė prie „Sportage“ projekto, kuris skatina keistis, dovanoti ir parduoti nebereikalingą sportinę įrangą ir aprangą.
Prie projekto jau prisidėjo tokie sportininkai kaip Rokas Milevičius, Airinė Palšytė, Antanas Kavaliauskas, Virgilijus Alekna ir kiti.
„Prisidėjau prie projekto tam, kad žmonės galėtų įsigyti, kad ir ne naują įrangą, bet sutaupyti pinigų“, - džiaugėsi ji.
„Žinau, kad žmonės, atėję kaituoti, išsivalo galvas nuo darbų, - paklausta, ką pati junta skrosdama vandenį, – kalbėjo Agne. - Aš dažnai neturiu nuo ko išsivalyti galvos, aš džiaugiuosi gyvenimu, kad turiu galimybę gyventi taip, kaip gyvenu.“
Jeigu kam nors A. Šimanskytės gyvenimas dabar primena laimingą pasaką, ji turi ką jiems pasakyti ir palinkėti.
„Vienas esminių dalykų – reikia labai norėti. Reikia labai norėti ir galimybės atsiranda. Viskas neįvyksta savaime. Dabar, po dešimties metų, galiu leisti sau daugiau keliauti ir turėti daugiau laisvės.
Man reikėjo labai daug dirbti, kad hobį paversčiau darbu. Reikia labai norėti, įdėti daug pastangų. Nereikia galvoti, kad viskas prasideda savaime. Jeigu norėsi ir daug dirbsi - viskas įmanoma“, - pabrėžė ji.
