Greitai 20-metį švęsianti šiaulietė po mokyklos nusprendė neskubėti stoti į universitetą ir išvyko į Rumuniją savanoriškai dirbti kultūros sektoriuje. Po pusmečio svetur į Lietuvą kovo mėnesį sugrįžusi mergina pasakojo, kad ten kone iškart buvo susiradusi vietinį orientavimosi klubą.
„Jau pirmose varžybose susipažinau su Krajovos universiteto klubo treneriais ir jie man pasiūlė kartu treniruotis“.
Sportininkė teigė, kad vykti kartu į bendras treniruotes nepavyko dėl pernelyg didelio atstumo nuo jos gyvenamosios vietos, tačiau žiemą K. Špukaitė sulaukė pasiūlymo kartu su komanda važiuoti į stovyklą Bulgarijos Bansko mieste, ir ten rengtis žiemos sezonui.
„Šiek tiek supanikavau, nes neturėjau slidinėjimo inventoriaus, bet mane greitai nuramino, jog viską duos ir visą stovyklą apmokės klubas.“
K. Špukaitei buvo iškelta tik viena sąlyga - įstoti į Krajovos universiteto klubą ir jam atstovaujant startuoti Rumunijos orientavimosi sporto slidėmis čempionate.
Pasak orientacininkės, savanorystės pradžia buvo sunki, rumunai nebuvo pakankamai organizuoti, tad pirmą mėnesį teko praleisti beveik nieko neveikiant.
„Treniruotis irgi negalėjau, nes kai tik išbėgdavau, mane užpuldavo benamiai šunys.“
Įsitraukusi į sportinę veiklą su vietiniu klubu, sportininkė jau galėjo susidaryti ir įvaizdį apie Rumunijos orientavimosi sporto bendruomenę.
„Kaip ir beveik viskas visoje Rumunijoje, taip ir varžybose, dažniausiai startas vėluodavo“, - šmaikštavo mergina, prasitarusi apie chaotišką varžybų organizuotumą.
K. Špukaitė Rumunijos orientavimosi sporto slidėmis pirmenybes apibūdino kaip ypač sudėtingas, kadangi visų distancijų startai vyksta keturias dienas iš eilės be poilsio.
„Sprintas ir sprinto mišrios estafetės varžybos vyko vieną dieną, o popiet buvo komandų startas“, - pasakojo pašnekovė.
Ilgos trasos varžybos Rumunijos pirmenybėse driekėsi taip vadinamoje šalčiausioje Rumunijos vietoje - Hargita Bai kalnuose. Rumunijos šiaurėje ir viduryje vyrauja itin raižytas kalnų masyvas - Karpatų kalnai, tad rengtis žiemos sezonui gyvenantiems tuose regionuose yra palanku. K. Špukaitė pasakojo, kad pati gyveno pietinėje Rumunijos dalyje, tad žiema ten prasideda kiek vėliau.
„Čia supratau, ką iš tikrųjų reiškia ryškesnė žalia spalva žemėlapyje. Rumunijoje tai buvo miškas, kuriame beveik neįmanoma bėgti, nes auga krūmokšniai su dideliais spygliais, kurie ne tik tavęs nepraleidžia, bet sugeba ir paklaidinti, beieškant būdo ir kelio iš jų išsivaduoti“, - dėstė K. Špukaitė, susipažinusi ir su Rumunijos orientavimosi bėgte subtilybėmis.
Mergina teigė iš pradžių sulaukusi įvairių nuomonių dėl jos sprendimo išvykti savanoriauti į Rumuniją. Vieniems prasitarus apie savo planus, iškart sakydavo, jog bus apvogta vietos čigonų ir galiausiai grįš į Lietuvą verkianti, kiti - abejojo, ar tinkamas pasirinkimas iškart po vidurinės keliauti svetur.
„Toli gražu viskas buvo ne taip, čigonų ne taip jau ir daug, o patys rumunai yra geros širdies žmonės, kurie bet kokiose situacijose skuba padėti“, - stereotipų pasaulį apie šią tautą teigė sugriovusi K. Špukaitė.
