Architektas ir įmonės „Inblum“ vadovas Dmitrijus Kudinas spėja, kad yra vienas iš pirmųjų žmonių Lietuvoje, kuris nusprendė įsikurti senoje gamykloje, tą jis padarė prieš maždaug 13 metų.
„Pats pasirinkau gyventi lofte dėlto, nes tais laikais tai buvo pakankamai pigus sprendimas, buvo galima gauti būstą sau praktiškai be paskolos. Aš su grupe žmonių pirkome ganėtinai apleistas patalpas ir kartu darėme projektą, viską įrenginėjome“, – pasakoja architektas.
Už nedidelę kainą D. Kudinui pavyko įsikurti beveik pačiame Vilniaus centre, Ševčenkos gatvėje. D. Kudinas su bendraminčiais užėmė 1934 m. metais įkurtos „Elektrit“ gamyklos patalpas.
Nekilnojamojo turto bendrovės „Inreal valdymas“ analitikas Robertas Žulpa pažymi, kad gamyklų, kurias galima konvertuoti į loftus, Vilniuje dar yra, tačiau miesto centre jų rasti jau būtų sudėtinga.
D. Kudinas tikina niekada nesigailėjęs sprendimo įsikelti į loftą ir vardino ne vieną pliusą: didžiulė nestandartinė erdvė, daugiau nei 4 metrų aukščio lubos, sąlyginai nedidelės šildymo sąskaitos ir smagūs kaimynai.
„Loftai – privalumas nestandartinio mąstymo žmonėms arba tiems, kurie nenori eiti kartu su minia, o nori savo išskirtinumo. Dar reiktų paminėti, kad mes pirkome patalpas kartu su bendraminčių grupe, visi tapome kaimynais ir bendruomenės dvasia tapo labai svarbi.
Paprastai publika loftuose visada susirenka įdomi ir bendruomenė yra stipresnė nei paprastame daugiabutyje“, – įsitikinęs D. Kudinas.
Loftų bendruomenę kaip didelį pliusą paminėjo ir Vilniaus architektūros studijos vadovas Algimantas Pliučas. Tiesa, jis pasakojo, kad lietuviški loftai yra šiek tiek nutolę nuo tradicinių, XX a. pradžioje Vakaruose menininkų sukurtų projektų. Visų pirma, lietuviški loftai tampa gerokai mažesni, kartais jie siekia ir 20 kv. m., o Vakaruose patalpos visada buvo milžiniškos.
Pašnekovas aiškina, kad taip yra todėl, nes Vakarų šalys turi gerokai gilesnes pramonės tradicijas ir senesnes gamyklas, kurių architektūra – išskirtinė ir įdomi. Tuo tarpu Lietuva pramoniniu paveldu pasigirti negali.
„Lietuva buvo žemės ūkio kraštas. Dabar pastatai, kurie verčiami į loftus – sovietinių laikų gamyklos, kurios neturi išskirtinumo. Todėl Lietuva neturi to pramoninio paveldo, tų pastatų, kurie sukurtų papildomą vertę, intrigą interjeruose“, – sako A. Pliučas.
Tiesa, išradingi lietuviai sugeba sukurti unikalias patalpas ir turėdami labai mažai erdvės, pavyzdžiui, interjero dizaino studijos „Daiktų viešbutis“ dizaineriai Nauris Kalinauskas ir Dalia Mauricaitė-Kalinauskienė sugebėjo sukurti gyvenamą loftą turėdami vos 12 kv. m.
D. Kudinas pažymi, kad loftai – ideali vieta gyventi jaunatviškiems ir kūrybingiems žmonėms. Tiesa, jis priduria, kad su mažais vaikais čia vargu ar būtų patogu, nes tokiu atveju vis tiek norisi privatumo, kurio atviroje lofto erdvėje nerasi.
„Tačiau daug draugų gyvena su vaikais ir tikrai negali skųstis gyvenimu lofte. Tik loftas pritaikytas šeimai su vaikais reikalauja kitokių interjero sprendimų“, – sako architektas.
Ragina pirkti atsargiai
R. Žulpa atskleidžia, kad vienas iš didžiausių loftų privalumų – mažesnė kaina lyginant su naujos statybos butais.
D. Kudinas svarsto, kad loftų buma Lietuvoje paskatino atėjusi krizė, kuri paskatino ieškoti nestandartinių sprendimų.
„Vystytojai pradėjo domėtis loftų mada, ją pagavo, supirko visus senus sandėlius, įvairiausiais būdais pritaikė gyvenamajai paskirčiai ir tų loftų atsirado ganėtinai daug“, – sako D. Kudinas
Be to, R. Žulpos teigimu, loftai turi ir nemažą paklausą, nors praėjusiais metais jie sudarė 1 proc. pardavimų, tačiau yra išperkami gana greitai.
„Nelabai buvo pasiūlos, tiesiog tiek nėra projektų, kad jie sudarytų ženklesnę dalį pardavimuose. Tačiau jei žiūrint į tai, kaip loftai išsiparduoda, jų likvidumas ganėtinai geras. Žmonės juos mėgsta. O jei tai yra tikrieji loftai ir galima juose įsirengti antresolę, tai, tarkim, perkant 50 kv. m. loftą ir įsirengiant dar 25 kv. m. antresolę, kaina už kv. m. sumažėja trečdaliu“, – sako analitikas.
Vis dėlto A. Pliučas renkantis loftus ragina pasidomėti, kokia konkreti veikla tose patalpose buvo vykdoma anksčiau.
Bet kai renkiesi projektą, turi įsivertinti kokia veikla buvo, ar kažkokių tepaluotų detalių gamyba, ar buvo kokia siuvykla, kur, blogiausiu atveju, bus likusių kokių adatų. Veiklos pobūdis vis tiek svarbus, bent aš tuo pasidomėčiau“, – sako A. Pliučas.
Dar viena rimta loftų problema – dažnai labai sudėtinga, o kartais ir išvis neįmanoma pakeisti jų paskirties į gyvenamąją. Ankščiau tai sudarė kiek daugiau problemų, nes žmonės įsigiję loftą negalėjo ten prisiregistruoti, tačiau dabar Vilniaus miesto savivaldybė jau sudarė tam sąlygas.
„Viskas priklauso nuo teritorijų planavimo ir nebūtinai loftai yra toje teritorijoje, kurioje leidžiama gyvenamoji statyba. Be to, gyvenamajai statybai keliami papildomi reikalavimai dėl stovėjimo vietų, vaikų žaidimų aikštelių, aukštesni higienos reikalavimai, šalia negali būti pramoninių pastatų. Loftuose to gali ir nebūti“, – aiškina S. Paukštys.
Be to, šia įstatymo landa pradėjo piktnaudžiauti daugiabučių vystytojai, Vilniuje iškilo ne vienas daugiabučių projektas, kuris registruotas kaip administracinis pastatas, bet 49 proc. patalpų užregistruoti kaip gyvenamosios paskirties ir ten yra pardavinėjami butai. Vilniaus savivaldybė jau paskelbė kovą prieš tokius projektus ir praėjusiais metais įpareigojo nugriauti vieną naują pastatą Karoliniškėse, kuris formaliai yra viešbutis, o realybėje – daugiabutis.
S. Paukštys perspėja, kad savivaldybės kova gali paliesti ir loftų savininkus: „Viešoje erdvėje žinutė pakankamai aiški, tų vadinamųjų svečių namų nebeliks, jei pastatas daromas gyvenamajai paskirčiai, ten ir būtų gyvenamoji paskirtis, panašiai gali būti ir su loftais. Kad būtų sustabdytas koks nors loftų projektas, aš dar negirdėjau, bet grėsmė yra“.
