Kalbamės apie būsimus dešimtmečio koncertus. Ir atsisveikinam jau kaip bičiuliai: „Pasimatom koncerte? Šeštadienį arba sekmadienį“, – klausia Domantas. Aš pasižadu ateiti. O Jūs?
– Turi labai daug etikečių – muzikos apžvalgininkas, poetas, dainų autorius ir atlikėjas, bardas... Kokį žodį pasirinktum pats?
– Tikriausiai vieno paties teisingiausio žodžio nėra. Man nuo vaikystės visada patiko daryti visko po truputį. Niekada nebuvau vienos srities profesionalas. Mokykloj fizikos mokytojas man sakė: „Bičiuli, tu sėdi ant per daug kėdžių, nugriūsi“. Atsakiau, kad jei neišsėdėsiu ant visų, tai atsigulsiu. (Šypsosi.)
Darau viską, kas man smagu. Kiti sako, kad reikia pasirinkti siaurą sritį ir būti tos srities profesionalu, bet aš to nemoku, man taip neįdomu. Žinau, kad turiu trumpą laiką ir per jį noriu išbandyti kuo įvairesnius dalykus. Jei man smalsu – metuosi visa galva, kad ir kas tai bebūtų. Bet muzika, ko gero, yra ta pagrindinė veikla. Todėl būčiau linkęs sakyti, kad esu daugiau mažiau... muzikos žmogus. Muzika yra didesnė už mane ir aš tikrai esu labiau priklausomas nuo jos, nei ji nuo manęs.
– Su Sauliumi scenoje jau 10-metis.
– Lygiai lygiai. Net ir diena ta pati. Jeigu neklystu, tada irgi buvo kovo 19 diena.
– Prisimeni pačią pradžią?
– Absoliučiai taip, ji buvo tokia ganėtinai tragiška. Tuo metu žuvo mano draugas, muzikantas, su kuriuo grojau šešetą metų, Remigijus Audiejaitis ir bičiulis Mantas Gimžauskas – abu tą pačią kovo 11-osios naktį.
Praėjus gerai savaitei po nelaimės, darėm atminimo vakarą. Tiesiog visiškai atsitiktinai suskambinom bičiuliams, pažinojusiems, o ir nepažinojusiems šių žmonių, ir susirinko labai daug, labai įvairių atlikėjų. Gal 20 grojančių žmonių. Tada rodėm nuotraukas, kalbėjom, prisiminėm.
Taip nutiko, kad kažkas iš pakviestųjų atsivedė Saulių – jis tuo metu mokėsi gal antram kurse, buvo trimito studentas. Atsinešė kažkokių fleityčių, dar kažko... Su kažkuriuo kitu pagrojo, bet tada po visko, pamenu, jam pasakiau: „Klausyk, Sauliau, man taip patinka, kad tu su ta fleita laisvai jautiesi, ir neatrodo, kad viskas turėtų baigtis po Remio žūties, gal tai yra ženklas tęsti ką nors kitaip. Gal pabandom kada parepetuoti?“.
Saulius sutiko ir mes po kelių dienų užsidarėm Sluškų rūmuose, kur dvi paras beveik neišeidami grojome. Mažai ir šnekėjom. Supratome, kad yra kažkokia chemija, ryšys, pradėjom improvizuoti ir viskas. Tada sulipome ir buvo aišku, kad grosime, grosime ilgai. Tokia buvo pradžia. O po kelių savaičių jau turėjom pirmą koncertą. Ir jie buvo vienas už kitą labiau beprotiški.
– Tokia sėkminga partnerystė.
– Labai. Mes abu viens kitą labai papildom ir abu lygiaverčiai grojame. Pas mus niekada nebuvo kažkokio lyderio, scenoje mes abu kuriam. Nerepetuodami kiekvienos natos. Ne dėl to, kad nenorim išdirbti kūrinių, bet dėl to, kad kurti geriausiai mums sekėsi ir sekasi scenoje. Tai, ką, beje, darysime ir Kotrynoje, ir Kauno valstybinėje filharmonijoje. Mes labai mažai tarėmės. Tiesiog abu žinome kūrinius, o visa kita teka iš vidaus. Nata, kaip džiazo koncerte, gimsta čia ir dabar. Patys grodami nežinome, kokia bus kita nata.
Tai yra žaviausia, nes tu tuo metu pats scenoje išgyveni atradimo džiaugsmą ir gali atitarti. Kai viskas surepetuota – nebeįdomu. Taip albumą gali paklausyti, o koncertas – vieta kiekvienam kūriniui būtent tame koncerte suskambėti ypatingai. Gal dėl to žmonėms vis dar esame įdomūs? O šitie koncertai bus toks savotiškas prisiminimas, padėka, pažinties užfiksavimas, po kurio suksim visai kitokia kryptimi.
– Atspirties taškas naujam lapui?
– Taip! Jaučiame, kad per tuos 10 metų su savo dainomis padarėm tai, ką įmanoma, dabar norisi kažko kito. Darysim kitaip. Negaliu dar nieko sakyti, nes ir patys nežinom kaip, bet kitaip.
– Iš to, ką kalbi, jaučiasi, kad labai pasitiki Sauliumi.
– Absoliučiai. Esu grojęs su daugeliu žmonių, pro mus praėję 20-30 įvairių muzikantų, labai daug kas ateidavo ir išeidavo po kelių dienų. Ne dėl kažkokių pykčių, labai taikiai – tiesiog taip yra.
Nepamenu, kas yra pasakęs: „Kažkada rinkdavausi muzikantus pagal tai, kokie geri draugai jie yra, dabar renkuosi draugus, pagal tai, kokie jie geri muzikantai“. Tai gal skamba ciniškai, bet taip yra. Scenoje turi žmogumi pasitikėti 100 procentų.
Nesu profesionalus muzikantas ir kartais grodamas leidžiu sau nueiti į visiškas lankas. Galų gale būna, kad suklystu, nutrūksta styga, atsitinka dar kažkas nenumatyto – noriu, kad ta grupė, kuri stovi kartu su manimi, būtų pakankamai stipri, galėtų žaisti kartu, improvizuoti ir kiekvienas atneštų kažkokią savo kūrybinę dalį.
Kalbino Edita Norkevičiūtė
Jubiliejiniai D. Razausko ir S. Petreikio dešimtmečio scenoje koncertai, į kuriuos kviečia VšĮ „Geros muzikos ekspertai“ vyks kovo 18-19 dienomis Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje ir balandžio 23 dieną Kauno valstybinėje filharmonijoje. Kablukai nelakstys, bet... kas žino, kur nuves čia pat išsprūstančios natos?
