N. Vasiliauskaitė. Kodėl apkaltos K. Pūkui nereikia

Pagal įstatymus, apkalta Seimo nariui galima dviem atvejais: (a) dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo ar priesaikos sulaužymo, (b) kai Seimo narys įtariamas nusikaltimo padarymu. Kęstučiui Pūkui apkaltos reikalaujama, regis, antruoju pagrindu: nusikalto seksualiniu priekabiavimu.

Štai citata iš peticijos: „Mes manome, kad seksualinio priekabiavimo aukų patirtys turi būti vertinamos taip pat rimtai, kaip pranešimas apie bet kokį kitą nusikaltimą – plėšimą, vagystę ar fizinį smurtą. Seimo nario vykdomas seksualinis priekabiavimas diskredituoja valstybės valdžią, tokias veikas vykdantis asmuo laikytinas praradusiu piliečių pasitikėjimą. Apkalta, kaip viena iš pilietinės visuomenės savisaugos priemonių, yra būtinas atsakas į teisės ir moralės požiūriu netoleruotinus Seimo nario veiksmus“.

Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė, viena peticijos (ir patyčių pavardės pagrindu: „Daugiau pūkų, tyresnis oras“, kurias, jeigu jų taikiniu būtų koks kitas, seksualiniu chamizmu nenusikaltęs asmuo, pati pirmoji dramatiškai pasmerktų kaip „ad hominem“ – ir turbūt pirmąkart gyvenime šį terminą pavartotų bemaž korektiškai) iniciatorių, netgi skelbia, kad seksualinis priekabiavimas yra „preliudija į smurtą“, t.y. priekabiautojas – ne tik „pradedantysis smurtautojas“, bet gerokai blogesnis už pastarąjį: priekabiautojas ne šiaip atlieka faktinį nusikaltimą, bet savo elgesiu formuoja NORMĄ, kad prievartauti galima, ir taip paskatina prievartautojus, net jei pats nieko taip ir neprievartavo. Ką tokiam daryti? Apkalta – tai jau mažiausiai, bet to juk nepakanka: gal į kalėjimą iki gyvos galvos? O gal mirties bausmę? (Kai kurios peticijos šalininkės socialiniuose tinkluose svarsto ir tokius variantus, o ir logiška būtų, jeigu Margarita teisi.)

Bet klausykite, kas iš tiesų nutiko? Ką konkrečiai K. Pūkas padarė? „Baudžiamojo kodekso 152 straipsnio 1 dalis nustato, kad tas, kas, siekdamas seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo vulgariais ar panašiais veiksmais, siūlymais ar užuominomis priekabiavo prie pagal tarnybą ar kitaip priklausomo asmens, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu“. Priekabiauti tai priekabiavo, „vulgariai ar panašiai“, bet (dar) ne prie „pagal tarnybą ar kitaip priklausomo asmens“, o tik prie laisvo kandidato į tokius asmenis. Dar daugiau: jis kaip tik sąžiningai atvirai iš karto deklaravo, kokion tarnybon, kokioms tiksliai pareigoms tą asmenį imtų, už ką būtent mokėtų atlyginimą, jei šis (t.y. ši) sutiktų. Tad ne, nusikaltimo pagal BK jis nepadarė ir apkaltos nenusipelnė: už kvailumą, chamizmą, gašlumą ar vulgarumą apkalta Seimo nariams numatyta nėra.

Nieko neprivertinėjo, nesistengė priversti, neapgaudinėjo, nesitaikė prievartauti, nelietė – viso labo pasiūlė. Taip, nepadoriai pasiūlė, nepataikė atsirinkti, kam siūlyti – bet nuo kada nepadorūs pasiūlymai kriminalizuoti? Taip, siūlė kaip Seimo narys, taip, ketino (gal) biudžeto pinigais apmokėti nuosavo eskorto paslaugas – tačiau jei eskortas Seimo nario „moralinio veido“ ir nedabina, tai priesaikos nepažeidžia, teisės ir galimybės būti Seimo nariu savaime nenaikina ir apkaltą užtraukiančiu nusikaltimu taip pat nėra. BK apibrėžiamo seksualinio priekabiavimo baustinumas kyla juk ne iš to, kad priekabiavo, o kad priekabiavo prie – dėl aplinkybių – neįgalaus tam pasipriešinti IR nesutinkančio asmens. T.y. ne kad priekabiavimas, o kad prievarta ir šantažas. O čia buvo pasiūlymas laisvo aiškaus kontrakto: nevykęs, netaktiškas, bet niekaip nesutelpantis po teisine bausmę numatančios veikos kategorija.

Tuo tarpu triukšmas kilo stebėtinai vieningai: ne tik kairėj, bet ir dešinėj. Visi visi – anksčiau panašiose situacijose patys pirmieji pajuokinėję tokias feministes – pasmerkė. Kaip pagal komandą. Gal taip ir yra? Gal K. Pūkas Seime nebepageidautinas dėl visai kitokių (galbūt rimtų ir svarių, bet kitokių ir, kadangi neįvardinamos, savo ruožtu nelabai gražių) priežasčių, o anomis lygių galimybių ekspertėmis manipuliuojama numetant kaulą: še, tąsykit. Ir jos tąso. Nors savigarba ir instinktai bet kieno mąstančio turėtų tam priešintis, nesileisti.

Hipotezę sustiprintų taip pat ir sinchroniška kito negudraus bėdžiaus – Petro Gražulio – istorija: dabar jo ilgamečių paslaugų būti nešvankėliu klounu nebereikia, todėl užsakovai jį meta lauk. O nebereikia kaip tik tuomet, kai į Seimą nebeperrinkta lygiai ilgametė jo „diskusijų partnerė“, gausybės laidų bendradalyvė ir alter ego Aušrinė Marija Pavilionienė: jie reikalingi tik dviese, kad vienas kitą užgauliotų, būtų vienas kito verti, o publika juoktųsi. (Atkreiptinas dėmesys, kad, kol Seime buvo P. Gražulis ir kol mūsų šalies geras politinis tonas buvo nuosaikus gražulizmas, tol apkaltos reikalauti asmenims kaip K. Pūkas būtų galėjusi nebent odiozinė A. Pavilionienė, kurią už tai būtų išjuokinėjusi visa „sveiko proto“ dešinė; dabar, kai gražulizmas nebemadingas, o AMP nebėra, jos retorika tampa naująja norma, kurią perima ir visa nuosaikioji pelkė).

Kitaip tariant, yra akivaizdi politinė pastanga manipuliuoti feminizmu kaip lengvai užsiundomu šuneliu apkandžioti Pono nurodytiems, o šuneliui nepermatomiems, objektams. Vienas atvejis – istorija su šauktiniais („moterys sukilo“), antras – K. Pūko pjudymas. Todėl siundymui reikėtų ugdytis kuo dėmesingiausią jautrumą. Ir šuneliu nebūti. Neperimti šio „gerojo pavyzdžio“ iš Vakarų, kuomet, pvz., reikalaujama pasirašyti peticiją prieš niekų prišnekėjusį europarlamentarą lenką: „Kick hate out of parliament!“, kai politine the problema tampa „neapykanta“, kurią reikia „išspirti lauk“ („meile“, matyt).Tarsi visas EP nebūtų iš savo šalių „ištremtų“ nusenusių/netikusių politikų prieglauda, tarsi bent kokią politinę reikšmę turėtų to asmens išsišokimas, jei ne šis meilingas „Užpjudykime!“ dėmesys jam. Ko realiai pasiekiama tokiomis peticijomis, tai tema „Ar tikrai moterys kvailesnės?“ pakeliama į rimto paneuropinio „debato“ rangą. Vienintelis rimtas ir įdomus klausimas čia: ką tai reiškia, kam ir kodėl tai naudinga?