2013 metais LNDT scenoje Y. Ross pastatė daug diskusijų sukėlusią „Mūsų klasę“. Ir, pasak jos, naujojo sumanymo impulsu tapo ne dramaturgija, o saitai su jos mylimais aktoriais. „Jau po „Mūsų klasės“ premjeros pradėjome svarstyti, ką ir kaip kursime ateityje“, – teigė režisierė.
Pasak teatrologės Daivos Šabasevičienės, naujame spektaklyje Y. Ross atskleidžia visą modernaus pasaulio panoramą, kurioje veikia lenkai, vokiečiai, lietuviai ir net amerikiečiai.
„A. Čechovas man – vienas ryškiausių XX amžiaus dramaturgų, kuris radikaliai perrašė ano meto taisykles, laužė kanonus, ieškojo kitokios teatro kalbos. Jo radikalumas veikia ir dabar, nes šimtmetis tėra tik mirksnis pasaulio istorijoje. Per A. Čechovą galima kalbėti apie mūsų laikus, mūsų gyvenimą“, – tvirtino Y. Ross.
Draminė medžiaga režisierei davė dingstį vėl padirbėti su savo komanda. „Spektaklio kūrybos procesas toli gražu nėra pjesės pastatymas, o savojo kodo atradimas per dramaturgiją“, – aiškino ji.
Čechovu „apsirgusi“ Švedijoje, kai ten pastatė „Dėdę Vanią“. „Pajutau su juo labai stiprų ryšį. Kažkoks egzorcizmas – tada švedai per dramaturgą atskleidė savo šalies kontekstą, dabar atėjo metas lietuviams prabilti apie save A. Čechovo žodžiais“, – kalbėjo režisierė.
A. Čechovo kūrinys spektaklio statytojų tiesiog perkeliamas į šiandieną, kosmopolitinę, multikultūrinę aplinką. Negana to, kad pjesės adaptacijoje veikia NATO kariai, sumanyta dar ir pakeisti originalias kūrinio pavardes. Taip Kulyginas virto Kulyga, jo žmona Maša – Marija Kulygiene, Natalija Prozorova – Nomeda, papulkininkis Veršininas tapo lenku Veršinskiu.
Sceninės adaptacijos bendraautoris Mindaugas Nastaravičius gynėsi neperrašinėjęs A. Čechovo tekstų. „Jo dramaturgija išlieka spektaklio pagrindu. Niekas nedrįs teigti, kad mūsų interpretacija pernelyg nutolusi nuo originalo. Nes A. Čechovas ar kuris kitas dramaturgas – visi jie kalba apie šimtmečiais aktualius dalykus. A. Čechovo žmogus ir šių dienų Lietuvos, Europos, pasaulio žmogus išgyvena tas pačias krizes, priežastys ir pasekmės iš esmės nesiskiria. Apie tai ir yra šis spektaklis“, – kalbėjo M. Nastaravičius.
Kad scenografijoje geriau perteiktų kareivišką aplinką, spektaklio dailininkė Simona Biekšaitė specialiai lankėsi NATO karinėje bazėje Rukloje.
„Režisierė pasiūlė orientuotis į šiuos laikus, politinę situaciją, išorinių jėgų poveikį Lietuvai. Vėliau jau prasidėjo profesiniai dalykai, idėjų pritaikymas sceninėje erdvėje“, – sakė S. Biekšaitė.
Y. Ross tvirtino, kad „Trijų seserų“ pagrindas – civilių ir kariškių, tarnaujančių žmonių, santykiai. Toks, anot jos, yra originalus čechoviškas sprendimas. Jis dar būtų tikęs prieš penkerius metus, tačiau politinės permainos pasaulyje keičia akcentus.
„Kai šį kurinį inscenizuoji dabar, privalai paryškinti kareivių vaidmenį. Matau kareivius mūsų kontekste. Kitaip tariant, uniforma grįžta į civilinį gyvenimą“, – pabrėžė Y. Ross.
Aktorė Vitalija Mockevičiūtė, vaidinanti Olgą Prozorovą, pasidžiaugė režisierės sprendimu seserų vaidmeniui rinktis ne jaunutes merginas, o vyresnes moteris. A. Čechovo laikais, pasak aktorės, dėl gyvenimo naštos moterys subręsdavo kur kas anksčiau.
Irinos Prozorovos vaidmenį kuria Monika Bičiūnaitė, sesers Marijos Kulygienės – Rimantė Valiukaitė. Taip pat spektaklyje vaidina Marius Repšys, Toma Vaškevičiūtė, Vaiva Mainelytė, Miglė Polikevičiūtė, Ramūnas Cicėnas, Tadas Grynas, Dainius Jankauskas, Paulius Tamolė, Daumantas Ciunis ir Valerijus Jevsejevas.
