Minimalių poreikių krepšelis – išeitis skurstantiems
238 eurai – atspirties taškas, į kurį siekiama orientuoti socialinės paramos sistemą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su akademikais apskaičiavo minimalių poreikių krepšelį, parodantį, kiek mažiausiai žmogui reikia per mėnesį turėti pajamų, kad jis galėtų išgyventi.
Šiuo metu mažas pajamas (paprastai iki 102 eurų vienam asmeniui per mėnesį) gaunantiems žmonėms teikiama socialinė parama. Šis dydis nustatytas dar 2008 m. ir SADM atstovai pripažįsta, jog problema ne tik ta, kad jis labai nuvertėjo lyginant su augančiomis algomis ir kainomis bei akivaizdžiai yra per mažas, tačiau jis neturi realaus pagrindo. Niekas neskaičiavo, ką galima už jį nupirkti ir kodėl jis tokio dydžio.
SADM atstovų teigimu, nėra pagrindo ir kitų socialinių išmokų, pvz., pašalpų vaikus auginančioms šeimoms ar šalpos pensijų, dydžių įvertinimui. Daugeliu atveju tų išmokų dydžiai nusistovėjo, retsykiais juos padidinant, kai auga pragyvenimo išlaidos ir, iš kitos pusės, kai pilnėja valstybės biudžetas. Tačiau nėra ne tik minėto išmokų dydžių pagrindimo, bet ir periodinės jų peržiūros, t.y. indeksavimo.
Pasak jų, nesant išmokų pagrindimo ir sistemiškumo, žinomi atvejai, kai norėdama pagerinti kokios nors grupės padėtį Vyriausybė padidino vieną išmoką, bet remiamieji neteko teisės į kitą.
Formulė minimaliam pajamų krepšeliui skaičiuoti
Siekdama sutvarkyti socialinių išmokų sistemą, Vyriausybė svarsto galimybę išmokas susieti tarpusavyje, o jų dydžiui naudoti realaus vartojimo išlaidomis pagrįstą kriterijų. Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjo prof. Romo Lazutkos manymu, tinkamu pavyzdžiu galėtų tapti Vilniaus universiteto dėstytojos dr. Jekaterinos Navickės apskaičiuotas minimalių poreikių krepšelis.
Remdamasi statistiniais duomenimis, mokslininkė pasirėmė dietologų rekomenduojamu minimaliai reikalingo maisto krepšeliu ir paskaičiavo, kiek jis kainuotų ir kiek pinigų kukliai gyvenantys žmonės išleidžia kitoms, ne maisto reikmėms.
Maistui reikalinga minimali lėšų suma apskaičiuota remiantis sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl minimalaus maisto produktų rinkinio struktūros patvirtinimo“. Jis apima dvylika kategorijų, tarp jų – grūdų, kruopų ir ankštinių kultūrų produktai, bulvės, daržovės, vaisiai ir uogos, mėsos, žuvies bei pieno produktai, kiaušiniai, cukrus ir konditerijos produktai, margarinas, aliejus.
Pagal šiuos skaičiavimus, visame krepšelyje išlaidos maistui sudaro 91,5 euro. Tiesa, krepšelis neapima gėrimų, taip pat maisto paruošimo išlaidų ir yra apskaičiuotas pagal statistiškai mažiausias 2016 m. kainas.
Ne maisto (prekių ir paslaugų) poreikiai yra apskaičiuoti remiantis Statistikos departamento reguliariai atliekamu Namų ūkių biudžetų tyrimu. Jis apima pinigines išlaidas maisto produktams ir nealkoholiniams gėrimams, aprangai ir avalynei, būstui, vandeniui, elektrai, dujoms ir kitam kurui, būsto apstatymui, namų apyvokos įrangai ir kasdienei namų bei sveikatos priežiūrai, transportui, ryšiams, laisvalaikiui ir kultūrai, švietimui, įvairioms prekėms ir paslaugoms.
Taikydama statistinius skaičiavimus, dr. J. Navickė nustatė, kad ne maistui skirta krepšelio dalis 2016 m. kainomis siektų 146,85 euro. Taigi, bendrai pagal 2016 metų kainas minimalių poreikių krepšeliui reikėtų 238,35 euro per mėnesį, tačiau dėl kainų pokyčių šis dydis kasmet turėtų būti kitoks.
Be to, dr. J. Navickė atkreipia dėmesį, kad nustatant minimalius šeimos poreikius yra įprasta atsižvelgti į keliems asmenims būdingą vartojimo masto ekonomiją bei į suaugusiųjų asmenų ir vaikų vartojimo poreikių skirtumus.
Krepšelis kuklus, bet kol kas prieinamas ne kiekvienam
Žinia apie tokio krepšelio pasirodymą sukėlė gyvą ištisos savaitės diskusiją žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ir visuomenėje. Daug kam atrodo, kad jis nerealistiškas, jo negali pakakti vartojimui. Abejonės suprantamos, nes ir su gerokai didesnėmis pajamomis gyventi nėra lengva, tenka daug ko atsisakyti.
Tačiau svarbu nepamiršti krepšelio galimos paskirties – tai minimalių pajamų garantijų orientyras, kuriuo, kaip minėta, kol kas yra tik 102 eurai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2016 metais vidutiniškai per mėnesį dėl socialinės pašalpos kreipėsi 88 tūkst. gyventojų, o 2015 metais –110 tūkst. žmonių. Jiems buvo išmokėta atitinkamai 60,7 mln. eurų ir 77 mln. eurų – maždaug 57–58 eurų dydžio pašalpa kas mėnesį.
Žinoma, ne tik šio dydžio socialinę pašalpą gaunantys asmenys yra remiami papildomai. Teikiamos būsto šildymo išlaidų kompensacijos, parama maistu, o jei šeimoje yra vaikų – mokamos kai kurios papildomos pašalpos, vaikų maitinimas mokykloje ir kt.
Vis dėlto, remiantis Statistikos departamento (SD) tyrimų duomenimis galima matyti, kad Lietuvoje beveik 15 proc. šalies gyventojų gauna mažiau nei 238 eurus siekiančias pajamas, o apie 46 proc. senatvės pensijų praėjusių metų pabaigoje buvo mažesnės už šį dydį.
Beje, yra oficialiai skelbiama santykinio skurdo riba, kurios dydis paskutinių metų duomenimis buvo 259 eurai. Ši riba kasmet skaičiuojama ir skelbiama viešai, bet iki šiol nebuvo naudojama socialinės politikos priemonėms.
„Lietuvoje skurdo rizikos lygis yra vienas didžiausių Europoje. Norint su tuo kovoti, būtina didinti mažiausias pajamas gaunančių šalies gyventojų materialinę padėtį. Todėl siūlome susitarti dėl minimalaus, aiškiai nustatomo ir apibrėžiamo dydžio, kurio pagrindu būtų apskaičiuojama ir skiriama socialinė parama, padedanti skurstantiesiems“, – sako prof. R. Lazutka.
Vyriausybė svarsto galimybę įvesti indeksuojamą minimalių poreikių krepšelį kaip atspirties tašką apskaičiuojant ir teikiant socialinį paramą nepasiturintiems gyventojams.
Pašalpos automatiškai nedidėtų, bet turėtume aiškesnę reformų kryptį
Tiesa, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teigimu, minimalių poreikių krepšelio kaip atskaitos taško įvedimas nereiškia, kad visiems skurdžiau gyvenantiems žmonėms būtų mokamos tokio dydžio socialinės pašalpos arba skirtumas tarp gaunamų pajamų ir nustatytojo krepšelio dydžio.
Pasak R. Lazutkos, gyventojams tenkanti socialinė parama apima ir toliau apimtų tiek socialinę pašalpą, tiek kitas paramos formas, tokias kaip įvairias pašalpas šeimoms, kompensacijas už šildymą, vaikų nemokamą maitinimą, gyventojų pajamų mokesčio lengvatą ir panašiai.
„Nesiūlome staiga didinti socialinės pašalpos dydžio apskaičiuoto krepšelio ribos skurdžiausiai gyvenantiems asmenims, nes toks mechaniškas padidinimas gali padidinti vadinamuosius skurdo spąstus, t.y. sumažinti motyvaciją dirbti. O ir dosnesnės paramos finansavimo klausimus taip pat nelengva išspręsti. Yra įvairių paramos būdų ir formų, kaip skurdžiausių žmonių pajamas tempti link minimalių poreikių krepšelio. Tai ir minimalios algos reguliavimas, ir mokesčių lengvatos, ir labai įvairaus dizaino socialinių išmokų sistema“, – sako jis.
SADM pripažįsta, kad net įvedus minimalių poreikių krepšelį gali likti žmonių, kurių pajamos vis tiek bus mažesnės, nes be socialinės pašalpos daugiau lėšų iš kitų valstybės ar savivaldybės skiriamų išmokų nesusirinks ir krepšelio neužpildys. Vis dėlto pabrėžiama, kad tokio dydžio įvedimas taptų tam tikru kriterijumi ir valstybės įsipareigojimu siekti, kad šalies gyventojai, susidūrę su skurdo rizika, sulauktų pagrįstos pagalbos, o augant pragyvenimo lygiui, pagalba nuosekliai ir sistemingai prisitaikytų prie pokyčių.
Mano, jog minimalių poreikių krepšelio suma yra didelė
Banko „Nordea“ vyriausiojo ekonomisto Žygimanto Maurico teigimu, nustatyti vieną dydį, kiek pajamų minimaliai reikia norint išgyventi Lietuvoje, yra labai sudėtinga. „Tai priklauso nuo daug aplinkybių – nuo gyventojo poreikių, amžiaus, ar jis turi būstą, ar neturi, kiek už jį moka, ar jis gyvena vienas, ar su kitu žmogumi. Įvardinti vieną dydį nebūtų tikslinga, tačiau dauguma valstybių taiko tam tikrą psichologinį dydį. Šis indikuoja, kad valstybė nesitaiksto su faktu, jog dalis žmonių visuomenėje gyvena su mažesnėmis pajamomis, nei ji apsprendžia“, – aiškina jis.
Anot pašnekovo, minimalių poreikių krepšelio dydis išreiškia valstybės norą, kad nei vienas pilietis negyventų su mažiau pajamų nei tam tikras pasirinktas dydis. „Kalbant apie bazines pajamas, Suomijoje jos sudaro 500 eurų, o Prancūzijoje arti 600 eurų. Kitose valstybėse svyruoja daugiau mažiau apytikslė suma. Ji įprastai sudaro apie ketvirtadalį vidutinio darbo užmokesčio arba apie pusę minimalaus darbo užmokesčio“, – tikina banko „Nordea“ vyriausiasis ekonomistas.
Anksčiau buvo diskutuota, kad minimalių poreikių krepšelį sudarys iki 250 eurų. Vertinant kitų valstybių patirtį ir atsižvelgiant į tai, kad įprastai šio krepšelio suma atitinka pusę minimalaus darbo užmokesčio, ši suma šalyje turėtų siekti 500 eurų. Pagal tai, jog minimalių poreikių krepšelio dydis atitinka ketvirtadalį vidutinio darbo užmokesčio, šis Lietuvoje turėtų siekti 1000 eurų.
„Šis pinigų dydis tarsi užbėga įvykiams už akių, bet turint omenyje, kad mes apskritai dar tik pradedame kurti gerovę Lietuvoje, šis dydis yra pagrindžiamas. Tik tuo pačiu reikia didinti ir gyventojų pajamas“, – svarsto Ž. Mauricas.
Svarbu užtikrinti, kad šalyje neliktų skurstančių
Anot jo, apie minimalių poreikių krepšelį visų pirma būtina kalbėti todėl, nes valstybė sunkiau gyvenantiems žmonėms gali suteikti paramą. „Apskritai pamažu einama prie bazinių pajamų idėjos. Pavyzdžiui, visiems gyventojams, nepriklausomai nuo jų pajamų, būtų duodama 250 eurų per mėnesį. Pagal Lietuvos Vyriausybės ir kitų valstybių siūlomą idėją ši suma neduodama visiems gyventojams, tačiau stengiamasi vienaip ar kitaip užtikrinti, kad žmogus tiek gautų. Tai labai panaši idėja, kuri parodo tam tikrą psichologinę ribą, žemiau kurios gyventojas neturėtų nukristi. Tai mažina visuomenės stresą“, – teigia pašnekovas.
Nors dažnai sunku suvokti, jog tam tikrą paramą galime gauti nemokamai, kai kurie žmonės gali tuo įsitikinti. „Vieni žmonės gauna socialinį būstą, kompensacijas už šildymą, maisto paketus ir visa kita. Visa tos paramos suma dažniausiai taip ir nėra suskaičiuojama, nes ją dalina skirtingos institucijos“, – sako Ž. Mauricas.
Kai kurie skurstantys žmonės taip ir nesikreipia pagalbos – ekonomisto manymu, taip nutinka tuomet, kai žmonės turi nepakankamai informacijos apie šias galimybes arba yra pernelyg drovūs prašyti pagalbos.
Ž. Maurico manymu, siūloma minimalių poreikių krepšelio suma gali atrodyti didelė, turint galvoje ir tai, jog pensija neretai būna gerokai mažesnė. „Šiame kontekste turime susimąstyti, ar pensijos pas mus ne per mažos. Pats principas man patinka, jog žmogus, pasiekęs dugną, neturintis darbo ir jokių pajamų vis tiek iš visuomenės gali tikėtis pasiekti tam tikrą minimalių pajamų kiekį. Svarbu užtikrinti, kad žmogus neskurstų, nes tai nepriimtina XXI a. valstybei“, – sako pašnekovas.
DELFI primena, kad mėnesį skelbtoje apklausoje visuomenė galėjo tarti savo žodį ir išsakyti, kurie socialinės apsaugos ir darbo klausimai yra aktualiausi, išreikšti nuomonę, ar reikia drausti fizines bausmes prieš vaikus, kas juos paskatintų įsivaikinti, ar kaimynystėje išgirdę ar pamatę smurto artimoje aplinkoje atvejį imtųsi veiksmų ir kaip paskatinti visuomenę aktyviau prisidėti prie socialinių problemų sprendimo.
Anot apklaustųjų, šiandien aktualiausia yra šeimos stiprinimas: palanki aplinka šeimai, darbo ir šeimos pareigų derinimas, vaikų globa ir įvaikinimas (41,3 proc.). Taip pat visuomenei svarbu pensijos, pašalpos ir kitos socialinės išmokos (28,9 proc.). 17,9 proc. apklaustųjų teigia, kad trūksta informacijos apie jaunimo, vyresnio amžiaus žmonių integraciją į darbo rinką, darbo vietų kūrimosi skatinimą. 6,9 proc. apklaustųjų teigė, jog juos kankina klausimai, kaip pagerinti darbuotojo ir darbdavio santykius.
