Kūnas trumpas, kuprotas, išsipūtusia priekine dalimi, trumpu uodegos stiebeliu, buka galva. Nuo pakaušio iki galinio peleko eina gumburiuota skiauterės formos išauga. Oda stora, nusėta mažais gumbeliais. Išilgai šonų eina trys eilės stambių aštrių gumburų. Nugara gelsvai rusva ar tamsiai pilka, šonai dėmėti.
Ciegorius – neegzotinė, o vietinė, gyvenanti Baltijos jūroje. Lietuvių dar vadinama jūros rupūže, nes ciegorius išties nepanašus į įprastą žuvį – trumpas, apvalus, bežvynis ir visas karpotas lyg tikra rupūžė.
Dėl gremėzdiškos kūno formos ciegoriui būtų sunku judėti tarp povandeninių srovių bei bangų, todėl gamta jį aprūpino specialiu disko pavidalo prisitvirtinimo organu, esančiu ciegoriaus pilvinėje dalyje. Poriniai pilviniai pelekai yra virtę savotišku siurbtuku, kuriuo žuvis saugiai ir tvirtai prisisiurbia prie povandeninių akmenų bei uolų ir gali valandų valandas kiūtoti, kad ir stiprioje srovėje, veltui nešvaistydama energijos. Tokiu būdu ši energija išsaugoma maisto paieškai, kada ciegoriai energingai plaukioja vandens masėje bei tarp akmenų, ieškodami smulkių medūzų, vėžiagyvių bei mažų žuvų, kurie ir sudaro pagrindinę jų maisto raciono dalį.
Nors lietuviški ciegoriai retai pasiekia kilogramo svorį, tačiau jų gentainiai, gyvenantys Atlanto vandenyne gali užaugti iki 5 ar net 9 kg svorio ir siekti 0,6 m ilgio.
Neršia pavasarį, kai vandens temperatūra pasiekia 5 – 8 laipsnių Celcijaus.
Patinai prieš nerštą seklesniame vandenyje ant dugno paruošia savotišką lizdą, kuriame patelių išnerštus ikrus akylai saugo net 6 -7 savaites nuo potencialių priešų. Kad saugoti būtų patogiau ikrai sulipinami į kamuolio pavidalo dėtis. Išsiritę jaunikliai paprastai būna žali ar gelsvi ir slepiasi seklumose tarp uolas apaugusių dumblių.
Šiaurės šalyse ciegorių ikrai laikomi delikatesu, plačiai vartojami ir paprastai pardavinėjami švieži. Vertinama ir pačių ciegorių, ypač patinų žuviena, kuri vartojama šviežia arba rūkyta.
Lietuvoje sužvejojama labai nedaug, nes prie Lietuvos krantų jų nėra daug.
