Aktorė Vilniuje pristato savo autobiografinį spektaklį „T-O-T-A-L-L-Y!“. „Žmonės stebisi, kaip šis spektaklis gali būti juokingas – juk jame pasakoju, kaip paauglystėje buvau išprievartauta trijų vyrų. Tačiau gyvenime niekada nestokoju humoro ir šis kūrinys nėra išimtis. Manau, kad tai, jog žiūrovai iš spektaklio neišeina manęs gailėdamiesi, ir yra jo sėkmės paslaptis“, – sako amerikietė Holivudo aktorė K. Smith.
– Koks jūsų santykis su Lietuva, kaip čia atsidūrėte?
– Būsiu atvira – kelionė į Lietuvą nebuvo mano darbų sąraše. Prieš šešerius metus Niujorke, Soho rajone susipažinau su Aiste Ptakauske. Gatvėje atsidūrėme toje pačioje minioje ir stebėjome keistą rusų menininkų instaliaciją. Taip užsimezgė nuostabi draugystė.
Įtikinau ją atvykti į mano pasirodymą, kuris Aistei labai patiko. Jau tada mąstėme apie tai, kaip šaunu būtų spektaklį surengti ir Lietuvoje. Šiam norui išsipildyti prireikė nemažai laiko, bet galų gale aš čia, šioje gražioje, lietingoje šalyje. Nemeluosiu, anksčiau nė nenutuokiau, kur yra Lietuva. Jaučiuosi palaiminta, kad Aistė prisiminė mane ir pakvietė čia pasirodyti.
– Taigi „T-O-T-A-L-L-Y!“ jau egzistavo tada, kai susitikote su A. Ptakauske prieš šešerius metus. Kiek metų šiam kūriniui?
– Šiemet sueina aštuoneri metai, kaip atlieku šį pasirodymą scenoje. Iš pradžių buvau įsitikinusi, kad tai bus vieno vakaro šou, viskas taip ir pasibaigs. Kad vienkartinį autorinį monospektaklį išbrauksiu tarsi užduotį iš sąrašo darbų, kuriuos turiu atlikti per gyvenimą. Tai buvo 2008-ųjų rugsėjis.
Po pirmojo pasirodymo patyriau tikrą katarsį – tris mėnesius paskui gyvenau apdujusi, tarsi miegodama. Turėjo praeiti daugiau nei metai, kad užlipčiau ant scenos dar kartą. Ir tik po dvejų metų supratau, kad žmonėms šis pasirodymas patinka, juo domimasi, mane kviečia pasirodyti skirtingose valstijose, universitetuose. Pradžioje spektaklis šiek tiek keitėsi, tačiau jau šešerius metus atlieku vieną jo versiją. Pasak žiūrovų, spektaklis kaskart suskamba kitaip – viskas dėl to, kad tobulėju kaip artistė.
– Trumpai papasakokite, kokią istoriją pasakojate spektaklyje „T-O-T-A-L-L-Y!“.
– Tai autobiografinis monospektaklis, pasakojantis mano pačios gyvenimo istoriją nuo tada, kai buvau septyniolikos. Tai vienos moters kelionė iš kritinio gyvenimo taško, kai jautiesi sužlugdyta, iki to, kai vėl patiri gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę. Pasakojimas apie tai, kaip žmogus, išgyvenęs didelę traumą, tampa superherojumi, tai gyvenimo atradimo iš naujo istorija.
Žmonės stebisi, kaip šis spektaklis gali būti juokingas – juk jame pasakoju, kaip paauglystėje buvau išprievartauta trijų vyrų. Tačiau gyvenime niekada nestokoju humoro ir šis kūrinys nėra išimtis. Manau, kad tai ir yra šio pasirodymo sėkmės priežastis – žiūrovai iš jo neišeina manęs gailėdamiesi, o pamato žmogaus kelionę į tapimą nuostabiu. Esu labai laiminga, kad šis pasirodymas įkvepia kitus ir palengvina jų kelionę per sudėtingus gyvenimo etapus.
– Skeptikams gali pasirodyti, kad šis pasirodymas skirtas tik moteriškai publikai. Ar tikrai taip yra?
– Nuo pat pirmojo pasirodymo publika buvo mišri, vyrams spektaklis patiko lygiai tiek pat, kiek ir moterims. Tikriausiai dėl to, jog ten neverkšlenu ir nesibjauriu savimi. Tai nėra istorija apie mergaitę, kurią išprievartavo ir dabar jos turime gailėti. Anaiptol – šioje linksmoje istorijoje aš atrandu savo seksualumą.
Kalbant apie išprievartavimą, vyrai dažnai lieka už borto ir apie šią temą žino labai nedaug – esu girdėjusi, kad po spektaklio vyrai išeina nustebę, kad tokie dalykai gyvenime apskritai vyksta. Dėl to jiems pamatyti pasirodymą tiesiog būtina. Tai puikus būdas pamatyti, kaip jaučiasi išprievartavimą patyręs žmogus, tačiau tuo pačiu metu tai ir nuostabi istorija apie moterį, kuri myli ir didžiuojasi savimi ir savo kūnu.
– Neretai tradicinį lietuvį įsivaizduojame kaip uždarą, konservatyvių pažiūrų ir gana skeptišką žmogų. Kalbėti jautriomis, sukrečiančiomis temomis dar tik mokomės. Ko tikitės iš tokios publikos?
– Stengiuosi neturėti jokių lūkesčių, nes tai tiesiausias kelias į nusivylimą. Atsimenu, kai atlikau pasirodymą JAV Portlando mieste, visi žmonės auditorijoje buvo vyresnio amžiaus, konservatyvūs baltaodžiai. Įsivaizduoju, kad panaši būtų ir Lietuvos publika. Maniau, kad jie nesupras spektaklio, bet klydau – publika juokėsi ir plojo atsistojusi.
Šiuo atveju Lietuvoje susiduriu su dar viena – vertimo – problema. Galbūt spektaklis nebus toks juokingas išverstas į lietuvių kalbą? Sunku įsivaizduoti, kai dar nesu to patyrusi. Tai pirmasis kartas, kai rodau spektaklį už JAV ribų, tad net nežinau, ko tikėtis. Smalsu sužinoti, kaip publika reaguos. Net ir tie, kurie nesupras sakomų žodžių, galės sekti spektaklio veiksmą stebėdami judesius, kadangi istorijai pasakoti pasitelkiu kūną.
– Kuo šis monospektaklis svarbus ir išskirtinis jūsų, kaip kūrėjos, karjeroje?
– Šis pasirodymas pakeitė mano gyvenimą. Aktoriai pripratę realizuoti svetimas idėjas, dirbti su kitų žmonių parašytais scenarijais. Tai man sekėsi puikiai. Tačiau tikrai geras artistas turi rasti savo paties balsą meno pasaulyje. Tik tada pagaliau pajunti savo paskirtį ir pašaukimą, tai padeda realizuojant ne tik savo, bet ir kitų idėjas.
– O ką daryti savęs vis dar ieškančiam žmogui? Kaip įgarsinti savo paties balsą?
– Prieš pradėdama kurti spektaklį, bijojau ir nežinojau, nuo ko šį darbą pradėti. Buvau aktorė, dainininkė ir šokėja, o ne rašytoja. Pradėjau nuo to, kad ant popieriaus lapo surašiau visas gerąsias ir stipriąsias būdo savybes, taip pat ir tas, kurias laikiau silpniausiomis. Surašiau ir didžiausias baimes – dalykus, kurie kėlė mirtiną siaubą ir nė už ką nenorėjau, kad apie juos sužinotų kiti.
Pats baisiausias iš jų visų buvo išprievartavimas. Tada ir ėmiausi šios temos – apie patirtą išprievartavimą rašiau viską, kas šovė į galvą. Netrukus supratau, kad ant popieriaus lapo taip išliejau visą savo gyvenimą. Tai mane išlaisvino, atsikračiau su šia patirtimi susijusių nemalonių, įkyrių minčių. Esu tikra, kad vienintelis būdas rasti savo vietą pasaulyje – pripažinti didžiausią baimę ir stoti prieš ją akis į akį.
Visą gyvenimą taip stengiamės būti tobuli, šiukštu nenorime, kad kiti pamatytų tamsiąją mūsų pusę, bijome, kad kitiems nepatiksime tokie, kokie esame iš tiesų. Tačiau kuo gilesnį ryšį gebame užmegzti su kitais, tuo stipresni tampame kitose savo veiklose. Ne veltui sakoma, kad didžiausia kliūtis gyvenime tuo pačiu metu yra ir didžiausia dovana. Veikla, kuri nekelia iššūkių, nepadeda mums suvokti savo pačių esmės. Eiti į aktorių atranką naujam vaidmeniui galiu net nesusimąstydama, tačiau lipti ant scenos ir papasakoti savo gyvenimo istoriją yra visai kas kita.
Nesvarbu, kas bebūtum – sunkvežimio vairuotojas, šiukšlių išvežiotojas, menininkas ar namų šeimininkė – kol iš tiesų nepažįsti savęs, gyveni nevisą, pusinį gyvenimą. Didžiausia dovana – rasti ryšį su kitais žmonėmis ir dalytis savo istorija. Juk tą darė ir urviniai žmonės sėdėdami aplink laužus. Iš karto po to, kai atpažinsime ir įveiksime didžiausias savo baimes, mūsų gyvenimas priklausys mums, o ne atvirkščiai.
– Bet žvelgiant į jaunus žmones susidaro įspūdis, kad didžiausia jų siekiamybė yra susikurti paslaptingos, nepažintos asmenybės įvaizdį...
– Ši kvaila mada atsirado kartu su naujausiomis technologijomis, kai nieko nebedarome ir nebesakome garsiai. Dažniausiai šis užsisklendimas tėra periodas, kurį išgyvena visų kartų atstovai būdami 20–25 metų. Dėl viso to kalta baimė.
Šiandien labai paprasta rašyti žinutes socialiniuose tinkluose ir nesistengti užmegzti ryšio su kitais žmonėmis, nes tai saugus variantas. Tau nereikia atskleisti savo tamsiosios pusės ir susidurti su baime, kad kam nors nepatiksi. Atsiribodamas nuo kitų išvengi galimybės būti įskaudintas. Bet tik įsivaizduokite, koks pasaulis būtų nuostabus, jeigu visi būtume kur kas glaudžiau ir giliau vieni su kitais susiję.
– Be to, kad esate aktorė, taip pat skaitote paskaitas universitetuose. Apie ką kalbatės su studentais?
– Būtent apie tai, ką jau spėjome aptarti, – apie buvimą savimi, pašaukimo ir paskirties pasaulyje radimą, išsilaisvinimą nuo kaustančių baimių. Apie tai, kaip tapti tikru herojumi, suimti gyvenimą į savo rankas, išgyventi patirtas traumas.
Dėl išprievartavimo pati ilgai gyvenau šešėliuose, nuolatinėje baimėje. Kai iš to išsilaisvinau, norėjosi šaukti nuo namo stogo: pagaliau aš laisva! Labai noriu, kad panašų jausmą patirtų ir kiti. Deja, tačiau labai didelė dalis žmonių gyvena kaip vidutinybės.
Manau, prie to labai prisideda švietimo sistema, nes mokyklose trūksta iššūkių būti geresniam, siekiama tik patenkinamo rezultato. Tam, kad suprastum, ar esi vidutinybė, pakanka 5 minutes praleisti tyloje su savimi – jeigu po šių 5 minučių galite pasakyti: taip, man sekasi puikiai ir esu nuostabi/nuostabus, viskas gerai. Kitu atveju, jeigu negali pažiūrėti į save veidrodyje, vadinasi, kažko trūksta.
– Tiems, kurie dar abejoja: kodėl verta pamatyti „T-O-T-A-L-L-Y!“?
– Jeigu bijote – ateikite. Ateikite ir tuo atveju, jeigu galvojate, kad tai kvaila. Neturėkite jokių lūkesčių ir leiskitės į įkvepiančią kelionę. Galų gale, kaip dažnai Lietuvoje lankosi jaunos afroamerikietės? Ateikite bent pažiūrėti į juodaodį ant scenos.
