Būtent pastarieji apmąstymai puikiai atsispindėjo žiūrovų akyse stebint spektaklį. Susikaupimas, vidinė isterija, juokas, nuostaba, intelektuali informacija, nepatogumo jausmas, chaosas ir ramybė lyg aštri siužetinė linija ar moderni šiuolaikinio teatro pasaka vedė žiūrovus ir pačius aktorius viso beveik trijų valandų trukmės spektaklio metu.
„Tai pats geriausias spektaklis, kurio dar nematėte. Tai pats juokingiausias spektaklis, apie kurį dar negirdėjote. Tai pats aistringiausias spektaklis, nuo kurio drėks Jėzaus stigmos, o vešlūs nukryžiuotojo karčiai liesis gelsvu Trumpo kuodu. Patikėkite mumis, naujaisiais šių dienų pranašais – mes atvesime jus į šviesų rytojų. Pažaiskime dievų puotą, kad nereikėtų sėsti ant Putino koto“,– tai tik keletas lengvai šokiruojančių sakinių iš reginio aprašymo.
Pasitelkęs gabiausius ir ištikimiausius jaunuosius aktorius režisierius Artūras Areima jiems vėl užduoda nelengvą užduotį išpildyti personažų charakterius. Nešdami „Antikristo“ mintį, aktoriai Monika Poderytė, Giedrė Žaliauskaitė, Andrius Mockus ir Valerijus Kazlauskas scenoje kelią tikrą chaosą. Kuria interaktyvumo žaidimą žiūrovams ne tik nuogo kūno, gimtąją, bet ir anglų, rusų, vokiečių bei parodijuotomis kalbomis. Tačiau stipriausiai premjeroje spindėjo emocinė kūno kalba, kuri ir lydėjo žiūrovą susitelkti ir mąstyti. Jaunieji aktoriai tiesiogine prasme kūrė emocinį šoką ir skleidė egzistencinius klausimus neatsižvelgdami į jokias tradicinio teatro estetikos normas. Vizualinis turinio apipavidalinimas, pačiame veiksme kuriami garso efektai, muzika, šokis ir dialogų dinamika kūrė stiprią įtampą viso spektaklio metu. Tikėjimas kūrinio idėja atsispindi ir aktorių nuomonėse:
„Aš labai pasitikiu režisieriumi, mintimi ir idėja, kuria kalbame visiems. Džiaugiuosi, kad keliauju kartu su šiuo teatru, kuris vis atneša naują gyvybę į Lietuvos teatro sceną. Kadangi tiek aš ir visa mūsų kūrybinė komanda tikime vienas kitu, savimi ir šia diena, apie kurią ir kalbame, nebuvo nė akimirkos, kad suabejočiau šio spektaklio gimimo svarba. Visos užduotys gimė iš gyvo ir vis atsinaujinančio šio spektaklio kūrybinio proceso, kur kone kiekviena spektaklio scena vis priveda prie nulinės zonos. Spektaklyje nėra vientisos fabulos, kur nuo pradžių iki galo reiktų vaidinti vieną konkretų personažą. Visas šis naujai gimęs vyksmas man ir yra tas didžiausias momentas ir tai pasijautė jau po pirmos premjeros. Tai, apie ką kalbame, abejingų nepalieka, vienaip ar kitaip. Spektaklis kalba šiandien ir dabar, kalba ne tik mums, bet ir pasauliniu mąstu“,– DELFI atviravo aktorė Monika Poderytė.
Nonkonformistinis A. Areimos braižas spektakliuose išlieka pastovus. Režisieriaus siunčiama žinutė virsta klausimais: Kuo mes šiandien tikime? Ir kodėl labiau kažkuo, kas yra mums primestas? Kodėl netikime žmonėmis, kurie yra šalia? Ir kodėl mes leidžiamės mulkinami šiuolaikinių postmodernistinių dievų?
„Tikėjimo sąvoka daugialypė. Vieni gali tikėti į žmogų, kiti į Dievą, kažkas tiki į meilę, tiki tikėjimu. Tai tarsi tam tikrų stabų garbinimas. Tikėjimas, mano supratimu tai baimės perkėlimas kažkam, kas už mus išspręstų tai, ko patys negalime. Turime daug neišspręstų dalykų, todėl kuriame maldas, mantras ir tikime, kad tai turi padėti. Tai lygiai tas pats, kaip laukti, ar Putinas numes bombą, ar nenumes. Kaip Trumpas sumaišys kortas, ar nesumaišys. Tiesiog smagu kažkur perkelti savo mintis. Tačiau gaila, kad tokiais būdais mes atsitraukiame nuo pačio žmogaus, į kurį, žvelgiame kaip į nieko vertą, vienkartinę gamtos dalį – mandalos principu jis yra sukuriamas ir tuo pačiu nubraukiamas.“,– dėsto režisierius.
A. Areima teigia, jog žmonija per daug bijo laikinumo. „Ji pati sukūrė laiko sąvoką, sukūrė kalendorių, įvardino metų laikus, todėl mes bijome, kai metai praeina. Reikia tiesiog pažvelgti į tai paprasčiau, susitaikyti su mirtimi – tada atsiras tikėjimas savimi, šalia esančiais žmonėmis. Atsiras artimesni santykiai“, – DELFI pasakoja ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų vertinamas režisierius.
„Antikristą“ galima įvardinti kaip dar vieną puikią režisieriaus provokaciją, kuri tiek teatro kalboje, tiek pirmą kartą stebinčiam žiūrovui gali palikti dvejopus įspūdžius ir skirtingas emocijas. Būtent apie dvejopus jausmus ir kalbėjo premjerą stebėję žiūrovai, kurių tarpe buvo galima sutikti ir ne vieną žinomą teatralą. Režisierius Artūras Areima pasakojo, jog po pirmosios premjeros buvo ir pasipiktinusių žiūrovų, kurie iš salės išėjo plūsdami aktorius necenzūriniais žodžiais.
Necenzūruotas, iššaukiantis, nuogai atviras, persmelktas ironijos nūdienai, švelniai gąsdinantis ir net šiek tiek mistinis spektaklis priverčia susimąstyti ir žiūrovų abejingais vis dėl to nepalieka:
„Manau, kad turime susimąstyti apie tai, kas vyksta aplinkui mus. Žiūrime jau ne pirmą šio režisieriaus spektaklį ir jis visada šiek tiek supurto. Mums labai patiko ir A. Areimos „Medėjos kambarys“, tačiau lyginti tai su šiuo spektakliu nesinori. Žiūrėti į tokius aktorius, jaunus žmones – vienas malonumas“,– pasakojo į spektaklį kartu su suaugusiais vaikais atėjusi Žana Girdziušienė.
„Labai sunku pasakyti ką dabar jaučiu. Jausmai labai keisti, aišku, kaip ir visiems. Man čia vienas iš tokių spektaklių, kai žmonės klausia ar tai man patiko ar ne, o aš net negalėčiau pagal tai įvertinti. Aš nenumanau apie ką išvis yra tokie spektakliai, ar jie siekia šokiruoti, išgąsdinti ir panašiai. Tokia ir yra mano nuomonė, o jei klausiate ar žmonės tokie žiaurūs ir realybėje, galiu atsakyti, kad taip“, – savo emocijomis po spektaklio dalinosi studentė Liucija Šavelskytė.
Pats režisieriaus Artūro Areimos „Antikristas“ siūlo susimąstyti: „Tu gali tikėti viskuo, kas tau tylima, bet gali tiesiog klausytis tylos aido....“
Artūro Areimos teatras ir „Menų spaustuvė“ kviečia savomis akimis pamatyti ir priimti „Antikristą“ kovo 26 ir balandžio 27 bei 28 dienomis.
