Pats paprasčiausias būdas priversti masalą skrieti toli tai – ant valo užspaustas švininis svarelis. Jei neturite laiko ar galimybių raišioti specialių sistemėlių, tiks ir toks būdas. Tiesa, jis nėra be trūkumų. Pagrindinė šitaip pasunkinto masalo bėda – dažnas painiojimasis. Kadangi svarelis sunkesnis už masalą, metimo metu jis skrieja pirmas. Todėl masalo kabliukai dažnai pagauna valą ir persimeta. Be to, toks svarelis gali varžyti masalo judesius, ypač jei žvejojama nedideliais vobleriais.
Kur kas efektyvesnis būdas – visiems puikiai žinoma paternoster sistemėlė, kuomet svarelis montuojamas ant atskiro pavadėlio. Pavadėlis su svareliu turi būti trumpesnis nei tas, prie kurio rišamas masalas. Tokia sistema mažiau painiojasi, be to, masalas juda natūraliau, nes jo nevaržo papildomas svoris.
Visgi ir paternoster sistema nėra be trūkumų. Jie išryškėja, kai gaudoma vietose, kurių dugne daug akmenų, šakų, kitokių kliuvinių. Ant atskiro pavadėlio pakabintas svarelis dažnai įstringa ir tenka su juo atsisveikinti. Italų meškeriotojai tokioms sąlygoms ir sugalvoję specialius gramzdus, vadinamus tirolietiškomis lazdelėmis. Tirolietišką lazdelę sudaro tuščiaviduris vamzdelis, kurio vienas galas virtinamas prie pavadėlio, o kitame sumontuotas svoris. Toks įtaisas labai lengvai slysta tarp įvairių kliuvinių ir sumažina įsikabinimo tikimybę.
Masalų sunkinimui taip pat galima panaudoti specialias „Sbirulino“ plūdes. Jų būna įvairiausių svorių, skęstančių ir plaukiančių, skaidraus plastiko ir dažytų. „Sbirulino“ plūdės išties efektyvus daiktas, kuomet reikia mažą masalą pasiųsti itin toli – ten, kur upės vagoje medžioja salačiai ir šapalai.
