Tačiau jai ateina laikas tekėti ir įsitvirtinti visuomenėje. Dirba ji už mažą atlyginimą, o aplinkui ją moterėlės su didžiuliais “džipais” iš užsienio kurortų grįžta. Ir važiuoja šios moterėlės ne kur kitur, o į savo ištaigingus namus. Su židiniais ir baseinais. Ir ima dvasingoji mūsų herojė jausti... ne, dar ne pavydą.
Matote, pavydą pajusti jai reikštų pripažinti, kad ji irgi nori būti turtinga ir įtakinga. O jos įvaizdis neatsiejamas nuo dvasingumo. Ir tenka jai neigti ne tik savo kai kuriuos žemiškus norus, bet ir savo pavydą. Todėl jaučia ji anaiptol ne norą ir ne pavydą, o nerimą. Tiesiog tokį pojūtį pilvo duobutėje, neturintį jokio turinio ir jokios reikšmės. Nerimą, kylantį staiga, tarsi be didelės priežasties. Ir ima mūsų moteriškė tvarkytis su nerimu įprastais jai būdais - skaitydama knygas, žiūrėdama publicistines laidas bei atlikdama dvasingą savo darbą (už mažą atlyginimą).
Kurį laiką tai padeda. Tačiau atsiranda nauja problema. Santykiuose su kitomis, mažiau dvasingomis moterimis. Mūsų herojė pradeda suprasti, kad tokie žmonės vis labiau ir labiau ima ją erzinti. Ir vos pamačius jų geras mašinas bei gražius rūbus, ją apima neapsakomas įniršis. Garbė žodis, galėtų, tai užmuštų visas šias miesčioniškas, sumaterialėjusias, negarbingas ir neinteligentiškas lėles! Jos gi nė vienos knygos neperskaitė, išskyrus storą kosmetikos katalogą! Jos gi mylėti nemoka, išskyrus savo taip puoselėjamą kūną! Jos ciniškos ir kvailos...
Ir štai mūsų herojės pasaulis pasidalina į dvi nelygias dalis. Vienoje dalyje apsigyvena garbingi žmonės - tokie, kaip mūsų herojė. Jie susitinka, aptaria kitus – negarbingus – ir jaučiasi sudarą elitinę išskirtinių žmonių grupę. Joje yra gera, nes galima iš viršaus žiūrėti į šį nekenčiamą ir nepasiekiamą, bet apie tai - ša) pasaulį, kuriame:
Moterys daro karjerą;
Sutuoktiniai važinėja su prekių krepšiais į turgų;
Skolinasi ir negrąžina pinigų;
Nesumoka laiku mokesčių;
investuoja į sklypus ir gauna pelną apeinant įstatymus;
moterys “pakabina” turtingus vyrus;
menkiausi priešininkai paduodami į teismą;
Perka ir tuoj pat parduoda brangiau nekilnojamą turtą;
Ima kyšius;
Įsitvirtina darbovietėse per pažįstamus;
Eina į politiką ir valdžią, kad pralobtų;
Pastato kelis nuosavus namus;
Važiuoja ilsėtis į egzotiškas šalis;
Važinėja sportinėmis mašinomis su odiniu salonu;
Vaikus siunčia į prestižinius užsienio universitetus
Ir t.t.
Visa tai dorovingai moteriškei ir anksčiau kėlė panieką, tik dabar jai tenka nešioti viduje tokią neapykantą, kad ... Juk neapykantos reikšti jai negalima, nepamirškime. Ji gali jausti meilę. Užuojautą. Altruizmą. O pyktį?
Mūsų heroje bando kovoti su šiuo jausmu dviem būdais:
Ji stengiasi būti kuo mandagesnė su nekenčiamais negarbingais žmonėmis;
Ji stengiasi pasišalinti nuo jų ir pasislėpti už nematomos sienos.
Bet aplinkui verda gyvenimas! Žmonės švenčia gimtadienius, vaikšto vienas pas kitą į svečius. O moteriškė turi slėptis ir nežinia kaip teisintis, kodėl ji su šiais žmonėmis negali bendrauti. Tiesa, dukra ir draugė jai taip taktiškai pasako: ”ar ne per daug tu kategoriška? Ir kodėl tau pačiai nepabandžius pralobti, savo pakelti statusą?”
Bet mūsų moteriškė tik išdidžiai atsako: ”aš- garbingas žmogus. Užmuškite mane, bet tokia , kaip JOS VISOS - aš netapsiu”. O po to vienumoje pravirksta.
Psichologinis konfliktas - “ noriu būti ir garbinga, ir turtinga” - štai kas po truputį ryškėja jos sieloje, kovojant su nerimu ir įtemptai mąstant. Ir kada pagaliau ji sau tuo slaptu noru prisipažįsta, nerimas išnyksta. Nyksta ir neapykanta. Žmonės pasirodo besantys įvairesni.
Ir ką jai toliau daryti? O dabar, susivokus, prasideda jau kitas – kūrybinis darbas. Viena iš šių dalių - įsitikinimai ar norai - o gal abu iš karto - turi tapti lankstesniais, kūrybiškais, arba bent eiti į kompromisus.
Įsitikinimų lankstumas – “mano tėvų laikais buvo vienos vertybės, dabar - kitos”
Norų lankstumas- “na, tiesą sakant, kam man tas odinis salonas?”
Humoro jausmas - “tai ką, taip ir parašys ant mano kapo: ”ji buvo išdidi ir neturtinga?”
Vertybinis pergyvenimas - “ai, nors ir noriu žemės turtų, bet renkuosi meilę bei dvasinius dalykus”.
Paskutinis dalykas – “renkuosi”- skirsis nuo pradinės nuostatos: ”o man ir nerūpi pinigai bei šlovė”. Skirsis savo sąmoningu apsisprendimu. Beveik pagal Kierkegaardą, na, jūs ten pasiskaitykite.
Matote, nors mes su jumis ir ne visi skaitome Kierkegaardą (jūs gi ne tokie inteligentiški, kaip aš... hm. ) bet – aš tikrai žinau - “naujųjų europiečių “ namuose turėti jį labai pageidautina.
Tiesą sakant, yra dar daug būdų europiečiui suderinti žemės ir dvasinius turtus. Yra netgi ir pas mus žmonių, iš prigimties mokančių juos derinti. Jūs tik įdėmiau aplinkui pasižvalgykite - štai iš mašinos išlipa toks vietinis verslininkas Šindleris iš “Šindlerio sąrašo”. Ką tik labdarą nuvežė į vaikų namus. Štai moteriškė turguje - ir uždirba, ir labai savo sergančiais kaimynais rūpinasi. O ten kas? O ten mokytoja tokia paskolą paėmė dideliam gražiam butui. Ir, tiesą sakant, nei Satja sai Baba, nei amžinatilsis Ošo Radžnešas, nei Lietuvos provincijos klebonas skurdu niekad nesiskųsdavo.
Ir Dievas tai savo tiesioginiuose tarnuose mato ir leidžia!
Ir mes matome - žmonės ir mylintys, ir dvasingi, ir žemės turtų neatsisako.
Štai kokie atradimai laukia mūsų garbingos moteriškės, kuri nori būti turtinga! O kokie dar unikalūs kūrybiniai sprendimai!
