Taip pat šią savaitę Europos Komisija paskelbė ir regionų konkurencingumo indeksą, kuriame Lietuva (kaip vienas regionas) užima tik 194 vietą iš 264 ES šalyse esančių regionų, lenkdama tik atsilikusius Bulgarijos ir Rumunijos regionus bei dalį Graikijos regionų.
Lietuvos ūkio konkurencingumas priklauso ir nuo viešojo sektoriaus efektyvumo bei sumanaus valstybės valdymo. Šalies viešasis sektorius veikia nepakankamai efektyviai. Bendras užimtumas šalies viešajame sektoriuje yra gana didelis ir viršija ES šalių darbo jėgos, dirbančios šiame sektoriuje, vidurkį, o viešojo sektoriaus rezultatyvumo rodikliai yra tik vidutiniški. Tai ypač būdinga švietimo sektoriui, kur, nepaisant santykinai didelio mokytojų skaičiaus, moksleivių pasiekimai išlieka žemesni nei ES vidurkis. Todėl įvairiose valdymo srityse reikalingos sisteminės permainos, siekiant mažinti viešojo sektoriaus darbuotojų skaičių, didinti jų atlygį, kelti darbo našumą ir tikėtis geresnių rezultatų.
Taip pat valstybės valdymas Lietuvoje yra nepakankamai skaidrus ir rezultatyvus. Valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose iki šiol paplitusios neskaidraus valdymo praktikos, neretai pasitaiko įvairių viešosios politikos fiasko (kaip antai „auksinių šaukštų” skandalas ar neveikianti el. sveikatos sistema), visuomenėje virstančių rezonansiniais skandalais. Tai mažina Lietuvos piliečių pasitikėjimą valdžios institucijomis bei jose dirbančiais tarnautojais. Pavyzdžiui, pasitikėjimą Lietuvos valstybės tarnautojais šalies gyventojai 2016 m. įvertino tik 6 balais iš 10. Dar santykinai aukštas skurdo lygis šalyje neleidžia piliečiams labiau pasikliauti valstybės institucijomis, kurių veiklos rezultatai suprantami labiau neigiamai, nei teigiamai ir dėl socialinio neteisingumo bei solidarumo stokos.
Naujosios valdančiosios daugumos politikai daugiausia dėmesio turėtų teikti struktūrinėms reformoms, kurios gali duoti didžiausią efektą Lietuvos ūkio konkurencingumui: švietimo ir mokslo sistemos pertvarkai, didesniam lankstumui darbo rinkoje, pensijų ir mokesčių reformai, asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklo restruktūrizavimui, efektyvesniam valstybės įmonių valdymui, „lieknesniam” valdžios institucijų aparatui ir lankstesnei valstybės tarnybai. Taip pat labai aktualūs ir pokyčiai socialinės politikos srityse, kaip antai skurdo mažinimas ar vaikų teisių apsaugos stiprinimas. Nors paskutinėje Seimo neeilinėje sesijoje jau buvo priimtas reikalingas sprendimas dėl bet kokio smurto prieš vaikus uždraudimo, šioje srityje taip pat reikalinga iš esmės pertvarkyti už vaikų teises atsakingas institucijas ir daugiau išteklių perkelti tiesioginiam darbui su socialinės rizikos šeimomis.
Konkrečius darbus galima būtų vardyti ir pagal kitas viešojo sektoriaus pertvarkos sritis. Tačiau reikšmingiausias horizontalus pokytis visoje viešojo valdymo sistemoje būtų įvairių viešojo sektoriaus organizacijų vadovų valdymo depolitizavimas – vadovaujančias pareigas turėtų eiti sumanūs profesionalai, o ne politinėms partijoms lojalūs „statytiniai“, kartais siekiantys „užgrobti“ viešuosius finansus, o ne tarnauti viešajam interesui. Kai kurių valstybės ar savivaldybių įmonių valdymo profesionalizavimo atvejai (pavyzdžiui, valstybės įmonėje „Lietuvos geležinkeliai“ ar savivaldybės įmonėje „Vilniaus vandenys“) rodo dideles galimybes didinti valstybės valdomo turto grąžą į biudžetą ar net atpiginti viešąsias paslaugas gyventojams.
Daug panašių sisteminių permainų numatyta Vyriausybės programoje ir jos įgyvendinimo plano projekte, kuris po pristatymo valdančiosios daugumos frakcijoms šią savaitę buvo paskelbtas viešai. Tačiau norint sėkmingai įgyvendinti reformas, reikia aiškių Vyriausybės veiklos prioritetų ir konkrečių reformų planų. Kad tokie iš anksto parengti planai padeda priimti reformų sprendimus, rodo gana sėkmingos 2009 m. aukštojo mokslo reformos pavyzdys.
Taip pat siekiant reformų sėkmės, valstybės politikai ir už veiklos prioritetus atsakingi vadovai turi aktyviai imtis lyderystės, gebančios sutelkti pagrindines Seimo partijas iš valdančiosios daugumos bei opozicijos ir kitus pagrindinius viešosios politikos veikėjus sutarimui dėl esminių reformų elementų, taip pat mobilizuoti platų palaikymą visuomenėje išsikeltiems uždaviniams įgyvendinti. Vykstant reformoms, taip pat svarbus nuolatinis visuomenės atstovų informavimas apie pokyčių poreikį ir tikėtiną poveikį, siekiant jų supratimo ir pritarimo galimiems viešosios politikos sprendimams.
Viešojo sektoriaus pertvarkos nėra iš anksto „užprogramuojamos“ sėkmei ar nesėkmei – jų rezultatai priklauso nuo sąveikos tarp įvairių reforma suinteresuotųjų grupių ir viešosios politikos įvykių dinamikos. Kuo didesnį politinį dėmesį konkretiems reformų prioritetams skiria aukščiausios valdžios institucijų vadovai, kuo sumaniau veikia reformų lyderiai, telkdami palaikymą sisteminėms permainoms, tuo didesnė tikimybė, kad reikalingi sprendimai bus priimti ir pradėti įgyvendinti.
Dažniausiai permainų proceso metu veikiama gana formaliai ir biurokratiškai. Tačiau norint pasiekti išsikeltus uždavinius, neužtenka vien parengti teisės aktų projektus ir paleisti juos derinti, nes nekontroliuojamos reformos gali lengvai „užstrigti“ bet kuriame etape. Ankstesnių Vyriausybės veiklos prioritetų įgyvendinimo patirtis rodo, kad reformos baigiasi nesėkmingai, jeigu jų šalininkai „verda savo sultyse ir neišeina į politinį lygmenį“, „neturi gero kontakto“ su Seimo komitetais ir kitais įtakingais viešosios politikos veikėjais. Kita vertus, galima sutelkti struktūrinėms reformoms reikalingą paramą ir priimti reikalingus sprendimus Seime, nuolat ir betarpiškai dirbant su sprendimų priėmėjais, t. y. „vaikščiojant koridoriais, susitinkant beveik su visais ir labai daug aiškinant“.
Lietuvos valdžios institucijose dar labai trūksta efektyvaus reformų komunikavimo – permainų iniciatoriai informaciją teikia gana retai (tik pasitaikius tinkamai progai ar net vengiant tokių galimybių), ir tai daro gana neutraliai bei nenaudodami visuomenėje paveikių žinučių. Kol kas vienintelė įdomesnė Vyriausybės kanceliarijos naujienų apie permainas antraštė buvo apie tai, kad „struktūrinius pokyčius Vyriausybė pradeda nuo savęs“. 2009 m. įvykusi aukštojo mokslo reforma yra geras pavyzdys kaip galima mobilizuoti sprendimų priėmėjus ir visuomenę – jos metu buvo rengiamos agitacijos už pokyčius pasitelkus šūkį „Dabar arba niekada“ ir organizuojant reformos palaikymo renginius. Juose dalyvavo ir aukščiausių valdžios institucijų vadovai – vieno koncerto metu Prezidentas V. Adamkus išsakė palaikymą permainoms aukštajame moksle, teigdamas, kad „laukti daugiau nebegalime“.
Kadangi dėl Lietuvos ūkio konkurencingumo ir šalies gyventojų gerovės iš tikrųjų nebegalime ilgiau laukti uždelstų sisteminių permainų, paskelbus viliojančius reformų pažadus, laikas pradėti dirbti jų darbus. Tačiau tai reikia daryti protingai, o ne parodomuoju „varnų gąsdinimo“ būdu. Paprastai politikai savo reformų pažadus į viešumą paleidžia lyg medžiotojai, pasamdyti varnoms išvaikyti. Pasigirdus garsiems šūviams, tada kyla didelis triukšmas – išgąsdinti paukščiai skraido būriais, stipriai plasnoja sparnais, garsiai karkia, t. t. Tačiau šūviams nutilus ir medžiotojams pasitraukus, varnos vėl sutupia į savo lizdus ir toliau sau ramiai gyvena. Į varnų vaikymą būna panašios ir kai kurios reformos – atsiradus pasipriešinimui ar politikams neišdrįsus balsuoti „už“, viskas grįžta į savo vietas. Kiek kartų taip pasibaigė urėdijų reformos iniciatyvos Lietuvoje?
Tokie nesėkmingi bandymai kompromituoja pačias reformas ir vargina jų proceso dalyvius, keldami jų nusivylimą politika ir valstybės valdymu. Tai taip pat neduoda jokių apčiuopiamų rezultatų rinkėjams, kurie yra linkę nubausti pažadų neištesėjusius politikus rinkimų metu. Todėl reikalinga greitai, nuosekliai ir kiek galima visapusiškiau įgyvendinti naujas sistemines permainas, kad iki Vyriausybės kadencijos pabaigos jos duotų finansinės, socialinės ar ekonominės naudos: didesnę grąžą į biudžetą, mažesnius mokesčius mokesčių mokėtojams, geresnes viešąsias paslaugas ar geresnes užimtumo galimybes gyventojams darbo rinkoje. Šiuo atveju už sistemines permainas atsakingi politikai labiau galėtų tikėtis politinių pergalių per sekančius rinkimus.
Gyventojų apklausa parodė, kad 71 proc. teigiamai vertina viešojo sektoriaus pertvarką. 19 proc. mano, kad petvarka nereikalinga ir 10 proc. šiuo klausimu nuomonės neturi.
