Tad kokios knygos privalo būti kiekvieno užkietėjusio žvejo lentynoje? Štai keletas užsienio ir Lietuvos rašytojų kūrinių, kuriuose žvejyba aprašyta talentingai ir įtraukiančiai.
Ernestas Hemingway‘us „Senis ir jūra“. Tai vienas garsiausių literatūros kūrinių pasaulyje, pasakojantis apie alinančią seno žvejo Santjago kovą su vandenyno stichija ir jos karaliumi – milžinišku marlinu. Tolyn į vandenyną žuvies tempiamoje valtelėje sėdintis Santjagas apmąsto savo ilgą gyvenimą ir kovoja su jo laimikio besigviečiančiais rykliais, kurie marliną apgraužia iki skeleto. Nors sveikos žuvies į krantą Santjagas ir neparsitempia, marlino griaučiai tampa žvejo meistriškumo įrodymu. 1951-aisias Kuboje parašyta apysaka „Senis ir jūra“ E. Hemingway‘ui pelnė Nobelio literatūros premiją.
Richardas Brautiganas „Upėtakių žvejyba Amerikoje“. Hipių kartos amerikiečių rašytojo R. Brautigano knygos pasakotojas blaškosi po Ameriką ir upeliuose gaudo upėtakius, ieškodamas ne tiek laimikio, kiek nušvitimo, vidinės laisvės ir susiliejimo su gamta. Upėtakių meškeriotojas R. Brautigano kygoje – tai klajoklis, kuris tikrąjį gyvenimą patiria ne miesto šurmulyje, o su meškere rankose keliaudamas nuo vieno upelio posūkio iki kito. Upėtakių žvejyba šiam rašytojui – savotiškas sugrįžimas į prarastąjį rojų. Su tokiu požiūriu turbūt sutiks daugelis upėtakius gaudančių žvejų.
Ota Pavelas „Kaip aš sutikau žuvis“. Čekų rašytojas O. Pavelas kūrinyje „Kaip aš sutikau žuvis“ pasakoja apie savo tėvą, kuriam žvejyba yra šventas reikalas, net siaučiant Antrajam pasauliniam karui. Tai ir graudus, ir puikiu humoru žaižaruojantis tekstas, nuspalvintas nepakartojamo O. Pavelo pasakotojo talento. Šapalai, karpiai, šamai, lydekos šiame kūrinyje tampa savarankiškais personažais, priverčiančiais žmones imtis vienų ar kitų veiksmų ir lemiančiais jų likimus.
Juozas Požėra „Žuvys nepažįsta savo vaikų“. Keletą metų Rusijoje gyvenusio lietuvių rašytojo J. Požėlos knygoje pasakojama apie profesionalų medžiotoją, su evenkų tautelės žmonėmis gyvenantį taigoje. Tai pasakojimas apie gyvenimą atšiauriausiomis sąlygomis, kovą su gamta ir savęs paieškas. Knygoje „Žuvys nepažįsta savo vaikų“ daug dėmesio skiriama ir žvejybai. Nors žuvys čia gaudomos ne pramogai, o išimtinai maistui, žvejyba vis tiek aprašoma romantizuotai ir įdomiai.
Vladas Dautartas „Meškeriotojo mozaika“. Šis kūrinys susideda iš trumpučių pasakojimų, kuriuose į pasaulį žvelgiama užkietėjusio žvejo akimis. Šioje rašytojas ir gamtininkas V. Dautartas kalba apie pagarbą gamtai ir jos kūriniams, žvejybą vertina, kaip galimybę pabūti su savimi ir savo mintimis. Kiekvienas „Meškeriotojo mozaikos“ pasakojimas – tai atskira išvyka prie vandens ir susitikimas su žuvimis, kurios slepiasi jo gelmėse.
