Apie ką mes čia...
Samara – mergaitė, kuri neša mirtį tiems, kurie pasižiūri paslaptingą vaizdajuostę, po kurios peržiūros suskamba skambutis. Atsiliepus į jį, žmogus sužino, jog jam liko gyventi vos septynios dienos. Ir būtent tai atsitinka vienas kitą mylintiems Džulijai ir Holtui. Žinoma, jaunuoliai nėra pėsti, todėl jie nuožmiai bando rasti būdą, kuris galėtų padėti sustabdyti Samarą. Tačiau ar įmanoma sustabdyti begalinį blogį, kurio negali net apčiuopti?
Kūrinio vidus
2002 metais, režisierius Gore Verbinski savo meistriškos rankos dėka sugebėjo sukurti rimtą pamatą XXI a. mistiniams siaubo filmams Holivude, pristatydamas vieną iš geriausių ir įdomiausių šio žanro atstovų – filmą „Skambutis“. Ir nors „Skambutis“ nebuvo originalus projektas, nes jis buvo paremtas 1998 metų japonų filmu, tačiau netgi būdamas perdirbiniu, jis galėjo sudominti žiūrovą ir, žinoma, jį gerai išgąsdinti. Juosta akimirksniu tapo hitu – kritikai negailėjo liaupsių, o žiūrovai sugebėjo atnešti labai nemažus pinigus juostos kūrėjams, kas paskatino imtis tęsinio, kuris dienos šviesą išvydo 2005 metais, taip pat tapdamas komerciniu hitu JAV ir už jos ribų. Taip pat 2002 metų filmas parodė šio žanro potencialą kitoms kino studijoms, kurios pradėjo ieškoti sau panašių projektų Azijos kino rinkoje. Taip buvo sukurti tokie filmai kaip „Tamsus vanduo“, „Užraktas“, „Pagieža“, „Pulsas“, „Akis“, „Veidrodžiai“ ir kt. Bet nė vienas iš jų nesugebėjo pasiekti tokių aukštumų, kuriomis galėjo pasigirti „Skambutis“.
Ir nors antroji „Skambučio“ dalis žymiai nusileido pirmtakui, tačiau ji buvo visai nebloga, žiūrima ir netgi baisi. Iki dabar prisimenu šio filmo peržiūrą kino salėje, nes tai buvo mano pirmasis siaubo filmas, kurį žiūrėjau dideliame ekrane. Gal filmas įsiminė dar ir todėl, jog vienoje gana baisioje scenoje šalia sėdėjęs klasiokas pradėjo klykti, čiupdamas man ir mano draugei už rankų. Galvojau, kad širdis sustos. Puikūs prisiminimai. Todėl, kai buvo paskelbta, jog pats Gore Verbinski nori grįžti į šią frančizę ir sukurti trečią filmą, pradėjau su nekantrumu laukti, kaip ir daugelis siaubo žanro gerbėjų. Tik laukimas užsitęsė gerą dešimtmetį, režisierius po kelerių metų atsisakė projekto, o prodiuseriai niekaip negalėjo apsispręsti dėl naujo kūrėjo, kol galiausiai pasirinko pigiausią variantą – F. Javierą Gutierrezą. Todėl gavome itin pigų, nebaisų ir visiškai nuobodų filmą, po kurio peržiūros norėsis jį tiesiog užmiršti.
Filmo „Skambutis 3“ pradžia tokia kvaila, jog jos metu galima suvokti, kokio blogumo bus visas filmas. Tiesiog toks klaikus istorijos pristatymas, jog visai suprantama, kodėl studija „Paramount“ taip drąsiai atidėliojo juostos pasirodymą kino ekranuose. Norėjosi bent vėlesniam laikui atidėti tokią didžiulę gėdą. Po „Aviečių“ verto pristatymo, su kiekviena nauja scena filmas ir jo istorija vis labiau klimpo į klišių, banalybių ir kvailysčių bedugnę. Galima tik spėlioti, kiek laiko prireikė juostos scenaristui sukurti tokią nesąmoningai kvailą istoriją ir ją parašyti. Savaitę? O gal mažiau?
Blogiausia, kad filmo istorija yra visiškai nesusijusi su ankstesniais filmais. Net nėra jokio paminėjimo apie juos. Todėl daugeliui gerbėjų bus neblogas antausis ateinant į šio filmo peržiūrą. Bet, kita vertus, gal ir gerai, nes bent jau šis filmas nesugebės sugadinti gero pirmųjų dviejų dalių vardo. Galima teigti, jog tai autonominis pasakojimas, kuriame yra pažįstamų 2002 metų filmo elementų, tik dešimt kartų neatsakingiau pateiktų.
Be klaikiai atrodančios istorijos, filmą žlugdo ir visiškai neįdomūs veikėjai, kurių veiksmai leidžia bent jau liūdnai pasijuokti iš jų daromų nesąmonių. Viso filmo metu itin erzina Džulija ir jos vaikinas Holtas. Juoką kėlė ir dėstytojas Gabrielis, kurio papūstos lūpos tiktų lūpų dažų reklamai. Vienintelis įdomus personažas, kuris turėjo potencialą – Burkas. Aklas kapinių prižiūrėtojas.
Juosta visiškai nėra baisi, todėl net neatsakingai sudėlioti „siaubo šuokliai“ nesugeba nustebinti ar leisti pajusti kokią nors baimę.
Tai buvo vienas blogiausių mano matytų siaubo filmų, kuris privertė jausti svetimą gėdą ir didžiulį nuobodulį kino salėje. Ir nors dažniausiai bandau rasti pozityvius momentus net ir pačiuose blogiausiuose filmuose, šiame jų tiesiog nebuvo.
Techninė juostos pusė
Kameros darbas šiame filme dar visai neblogai atrodo, todėl iš vaizdinės pusės jis yra visai žiūrimas. Ir tie nepavykę siaubo elementai, kuriais bandė mus maitinti kino kūrėjai visos juostos metu, atrodo nufilmuoti pakenčiamai.
Muzika prasta. Tikrai. Muzika šioje dalyje labai prastai sudėliota. Tiek siaubo elementų momentai visai blankūs, tiek ir kitos scenos, kurios privertė mane kelis kartus užmerkti akis dėl nuobodulio. Nė viena muzikinė kompozicija šiame filme nekėlė jokių emocijų. Nors... Meluoju. „Skype“ skambutis buvo visai neblogas.
Montažas. Viskas atrodo taip chaotiškai, taip neįtraukiančiai ir nemaloniai, jog priverčia dar labiau kentėti nuo rodomų vaizdų. Užtat garso montažas keliose scenose atliktas net labai gerai. Pavyzdžiui, paukščio atsitrenkimas į automobilio stiklą. Bent jau vienas pliusas. Ir dėl to ačiū.
Iš pliusų dar galima įvardyti Samaros grimą ir kai kuriose scenose visai tikroviškus specialiuosius efektus.
Aktorių kolektyvinis darbas
Apie medinę pagrindinės aktorių Matildos Annos Ingrid ir Alexo Roe‘o porelės vaidybą net nesinori šnekėti, nes jie to neverti. Užtat paminėčiau „Didžiojo sprogimo teorijos“ žvaigždę Johnnyį Galeckį. Kaip aktorius jis neblogas ir šiame filme žiūrėjosi gana harmoningai, nors ir atliko dėstytojo vaidmenį, bet iki dabar man sunku suprasti, kodėl jis viso filmo metu pūtė savo lupas?
Iš vaidybos pusės tik vienintelis aktorius šiame filme vaidino ir juo buvo Vincentas D‘Onofrio. Jeigu filmas nebūtų toks lėkštas, o jo personažas parašytas žymiai geriau, būtų itin geras reginys. O dabar tenka jam bent jau padėkoti už tai, kad jis savo aktoriniais sugebėjimais bent jau bandė gelbėti šį skęstantį laivą pavadinimu „Skambutis 3“.
Verdiktas
„Skambutis 3“ – vienas blogiausių kada nors sukurtų siaubo filmų, kuris sukelia vienintelį jausmą – beviltišką pusantros valandos nuobodulį. Visiškai nebaisus, neįdomus, banalus, neįtraukiantis ir tuo labiau neturintis nieko bendro su ankstesniais „Skambučio“ frančizės filmais kino projektas, kurio tiesiog nereikėjo kurti.
