Istorikas sugriovė mitus apie „didįjį tėvynės karą“

Leidykla „Briedis“ pristato šeštą Rusijos istoriko Marko Solonino knygą „1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė“, kuria baigiama Lietuvoje didelio populiarumo sulaukusi šio autoriaus knygų serija. M. Soloninas apibendrino daugelio metų istorinius tyrimus ir paskelbė, kad apie tai daugiau nerašys.

Lietuvos skaitytojams naujoji knyga bus pristatyta šeštadienį (vasario 25 d.) per tradicinę Vilniaus knygų mugę 19 val. 5. 2 konferencijų salėje („Litexpo“).

Į šio istoriko knygas Rusijoje žvelgiama labai prieštaringai. Vieniems skaitytojams jis – nuoseklus giliai įsišaknijusių, dešimtmečiais skiepytų mitų apie „didžiojo tėvynės karo“ pradžią griovėjas, į šventas, taigi neliečiamas, sovietmečio dogmas išdrįsęs kėsintis akiplėša, kitiems – istorinę tiesą atskleidęs „Don Kichotas“...

M. Solonino knygos plačiai skaitomos, gyvai komentuojamos, giriamos ar smerkiamos, bet abejingų žmonių joms, regis, nėra. Rusijoje net atsirado ištisas „antisolonistų“ judėjimas, kurio šalininkai nė nemėgina moksliniais argumentais paneigti autoriaus teiginių, o tik svaido prakeiksmus „išdavikui“ ir „rusofobui“.

Kas gi taip piktina ištikimus „netikėto“ ir „klastingo“ Sovietų Sąjungos užpuolimo mito šalininkus? Jiems labai nepatinka, kad M. Soloninas ėmėsi šios temos sąžiningai, kruopščiai ir nuosekliai. Tuo labiau kad autoriaus išsamūs unikalaus masto tyrimai aiškiai įrodo, jog tikrasis Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas prasidėjo visai ne taip, kaip planavo to meto Kremliaus šeimininkai.

„1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė“ atsako į klausimą: kodėl kovos technikos priemonių bei žmonių gausa už Vermachtą pranašesnė Raudonoji armija patyrė daugybę triuškinamų pralaimėjimų. Puolamajam karui svetimoje teritorijoje atkakliai rengiamos sovietų kariuomenės vadai pirmosiomis karo dienomis buvo apstulbinti masinio dezertyravimo atvejų, raudonarmiečių nenoro kautis už kruviną Stalino režimą.

Šios niūrios tiesos mūsų dienų Rusijoje vis dar nenorima pripažinti. Būtent todėl M. Soloninui ir toliau klijuojama istorinio revizionisto etiketė. Autorius – lyg krislas akyje dabartinei Rusijos valdžiai, kuri iki šiol mėgina telkti naciją savo agresyviems tikslams remdamasi „didžiojo tėvynės karo“ mitu.

Šią paskutinę studiją Antrojo pasaulinio karo tema autorius papildė šimtais Rusijos ir Vokietijos archyvuose rastų dokumentų, dar tvirčiau grindžiančių jo teiginių teisingumą.

„1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė“ – išsamus, gilus ir nešališkas M. Solonino šio pobūdžio mokslinių tyrimų rezultatų finalinis akordas. DELFI siūlo paskaityti šios knygos ištrauką.

***

1941 m. birželio 22 d. auštant hitlerinės Vokietijos kariuomenė įsiveržė į SSRS teritoriją. Po trijų savaičių vokiečių generolai galėjo konstatuoti, kad pagal „Barbarosos“ planą jiems skirta pirmoji užduotis („Pagrindinės rusų sausumos kariuomenės pajėgos, esančios Vakarų Rusijoje, turi būti sunaikintos drąsiomis operacijomis tankų pleištams greitai ir giliai išsiveržiant priekin. Turi būti užkirstas kelias pajėgiai kovoti priešo kariuomenei atsitraukti į plačias Rusijos teritorijos erdves...“) iš esmės jau įvykdyta.

„Tankų pleištai“ veržėsi greit ir toli. Priešas užėmė Lietuvą, Latviją, beveik visą Baltarusiją (Gudiją), Vakarų Ukrainą, forsavo Bugą, Nemuną, Dauguvą, Bereziną, Gorynę ir Slučę, pasiekė Dnieprą. Liepos 10 d. vokiečiai užėmė Pskovą, liepos 16 d. – Smolenską.

Du trečdaliai atstumo nuo vakarinės sienos iki Leningrado ir Maskvos buvo nužygiuota. Vermachto tankų divizijos pasistūmėjo po 500 ir daugiau kilometrų Sovietų Sąjungos keliais. Per pirmąsias 20 karo dienų vokiečiai užėmė apie 450 tūkstančių kvadratinių kilometrų teritoriją, o tai maždaug dvigubai viršija 1939 m. rugsėjį Vermachto okupuotą Lenkijos teritoriją ir trigubai – Belgijos, Olandijos ir 1940 m. gegužę Vermachto užgrobtos Prancūzijos šiaurrytinės dalies teritoriją.

Pabaltijo ir Vakarų karinių apygardų (daugiau kaip 70 divizijų, 1 mln. žmonių) kariuomenė buvo sutriuškinta, išsklaidyta po miškus ar pateko į nelaisvę. Kiek vėliau tai nutiko ir Pietvakarių bei Pietų frontuose. „Kovingų priešininko dalinių“ atsitraukimui buvo sėkmingai užkirstas kelias – už Dniepro ir Dauguvos sugebėjo atsitraukti tik išsklaidyti kažkada milžiniškos armijos likučiai. Divizijų vadai, kurie įstengė išvesti bent po pusantro tūkstančio žmonių su tuzinu kulkosvaidžių ir pora patrankų (taigi išsaugojo 10–15 proc. karinio personalo), įsakymuose buvo minimi kaip itin nusipelnę...

Iki liepos 6–9 d. Šiaurės vakarų, Vakarų ir Pietvakarių frontų kariuomenė neteko 11,7 tūkst. tankų, 19 tūkst. pabūklų ir minosvaidžių. Ypač didelių, iš esmės neįmanomų kompensuoti nuostolių patyrė tankų kariuomenė, kuriai sukurti reikėjo daugelio metų darbo ir didžiulių materialinių išteklių. Jau 1941 m. liepos 15 d. mechanizuotųjų korpusų likučiai buvo pradėti oficialiai performuoti.

Vakarinių apygardų KOP aviacijos divizijos ir pulkai neteko ne mažiau kaip 80–85 proc. lėktuvų. Beje, ir sąrašuose likusios kovos mašinos daugiausia buvo netvarkingos. Taigi iki 1941 m. rugpjūčio 1 d. sovietų KOP neteko 10 proc. lėktuvų (keturiskart daugiau, negu Rytų fronte Liuftvafė), iš kurių 5240 priskirti prie „neapskaitytų nuostolių“.

Staiga netekus didžiulių teritorijų, neišvengiamai buvo prarasta milžiniškų karinio turto atsargų, kažkodėl sutelktų prie Sovietų Sąjungos vakarinių ribų. AVV (artilerijos vyriausiosios valdybos) duomenimis, iš 40 artilerijos sandėlių, išdėstytų Leningrado, Nežino, Kremenčiugo linijoje, pavyko evakuoti tik 11. Pasienio apygardose taip pat prarasta šimtai tūkstančių tonų degalų bei tepalų, dešimtys milijonų individualiųjų tvarsliavos paketų, daugybė maisto, pašaro, aprangos...

Nestebina tai, kad iki liepos vidurio daugeliui vokiečių generolų kampanija Rytų fronte jau atrodė baigta. Jie negalėjo įsivaizduoti, jog tiek nuostolių patyrusi kariuomenė įstengs priešintis toliau. Taip, „sumušti Hitlerio generolai“ galiausiai klydo ir karas baigėsi Berlyne, bet džiaugtis dėl to tegalima su ašaromis akyse. Tai, kas buvo lengvai ir greitai prarasta per 1941 m. vasaros bei rudens 3–4 mėnesius, teko atsiimti kraujo nuolatinio liejimo per trejus metus kaina, milijonų kareivių gyvybių fronte, taikių gyventojų okupuotose teritorijose gyvybių kaina. Apskritai prie 1941 m. sienos linijos Raudonoji armija tegalėjo grįžti 1944 m. liepą–rugpjūtį. Tačiau mūšiai, pavyzdžiui, Pabaltijyje, vyko iki 1945 m. pavasario.

Ir vis tiek visoje šioje istorijoje neįtikimu dalyku reikia pripažinti ne didelį Vermachto puolimo į gylį tempą, ne didžiulius Raudonosios armijos nuostolius, o stebėtinus (nepaprastai mažus) priešo nuostolius. Itin sėkmingai puolantis Vermachtas patyrė dešimtis kartų mažesnių nuostolių už besiginančią Raudonąją armiją. (…)

Dabartinių rusų karo istorikų nuomone, nuo birželio 22 d. iki liepos 6–9 d. Šiaurės vakarų, Vakarų ir Pietvakarių frontų kariuomenė negrįžtamai prarado 589 tūkst. žmonių ir į šį skaičių dar neįtraukti Šiaurės fronto (Leningrado karinės apygardos) ir Pietų fronto (Odesos KA), kurie aktyvius kovos veiksmus pradėjo atitinkamai 1941 m. birželio 29 d. ir liepos 2 d.

Dabar jau nekelia abejonių, kad duomenys, kuriuos pateikia rinkinio „Slaptumo grifas pašalintas“ (Krivošejevo rinkinys), yra aiškiai gerokai sumažinti. Štai konkretus pavyzdys: Šiaurės vakarų fronto bendrus nuostolius jie įvertino 88,5 tūkst. žmonių (tik 23 proc. pradinio skaičiaus). Ar tai gali būti tiesa, kai visi žinomi dokumentai vieningai liudija – frontas buvo visiškai sutriuškintas, iki Ostrovo ir Pskovo prisikapstė tik atskiros kovotojų ir vadų grupės. Ir įsidėmėtina, kad to paties rinkinio 368 puslapyje pranešama, jog nuo birželio 22 d. iki liepos 9 d. Šiaurės vakarų frontas neteko 341 tūkstančio vienetų šaulių ginklų. Kaip 89 tūkst. žmonių galėjo „pamesti“ 341 tūkst. šautuvų? (…)

Ką tai reiškia? Kas nutiko „nenugalimai ir legendinei“ Raudonajai armijai? Kodėl taip bjauriai galėjo būti sutriuškinta šalies, turinčios nesuskaičiuojamų gamtos išteklių, šalies, kuri, išskyrus rengimąsi naujam karui, tiesą sakant, daugiau nieko neveikė, kariuomenė? (…)

Taigi pirmoji ir pagrindinė „gynybos linija“ sovietų istorinėje mitologijoje tapo „daugkartinis priešo kiekybinis pranašumas, ypač tankais ir aviacija“. Štai jau šis teiginys skamba įtikinamai. Svariai. Nuo vaikystės apdorotas sovietinis žmogus iškart įsivaizdavo tris raudonarmiečius su „vienu šautuvu trejetui“, kuriuos užklumpa po „tigro“ šarvais pasislėpę penki vokiečiai. O paskui juos – automatininkų kolona, visi kaip vienas susėdę į šarvuotuosius transporterius. Na, ir kariauk, kad nori!

Visas tas kliedesys išsisklaidė kaip rūkas auštant, kai tik atsirado pirmųjų ideologinės cenzūros likvidavimo ženklų. Iki to meto tankai, patrankos, kulkosvaidžiai buvo daugelį kartų suskaičiuoti ir rezultatai paskelbti. Dabar nežinoti, koks iš tikrųjų buvo pajėgų santykis, gali tik tas, kuris labai stipriai užsimerkė ir per paskutinius 10–15 metų nepraplėšė akių. (…)

Vermachto vadovybė 1941 m. birželio 22 d. prie Sovietų Sąjungos sienos sutelkė didžiausias Vokietijos, kuri jau seniai mobilizavo rezervistus, įmanomas pajėgas ir vykdė karo veiksmus keliuose sausumos frontuose, Reicho padangėje bei Atlanto platybėse. Iš viso iki 1941 m. Rytų fronte iš vyriausiosios vadovybės (VV) rezervo į mūšius buvo mestos dvi tankų, viena motorizuotoji bei 25 pėstininkų divizijos – ir pagal absoliutų, ir pagal santykinį dydį labai kuklios pajėgos. Trijose – „Šiaurės“, „Centro“ bei „Pietų“ – armijų grupėse buvo 119 divizijų, neįskaitant vadinamųjų saugos pajėgų. Žygiuojantys Vermachto junginiai Rytų fronte, lyginant su pradinėmis jų pajėgomis, iki 1941 m. pabaigos gavo mažiau nei 20 proc. papildomų pajėgų.

Kita vertus, tos pajėgos, kurias Raudonoji armija išskleidė vakarinėse apygardose iki birželio 22 d., buvo minimumas, kurį 200 milijonų gyventojų turinti Sovietų Sąjunga galėjo išskleisti Vakaruose, kol nebuvo baigta slapta mobilizacija. 1941 m. birželio 23 d. buvo pradėta atvira mobilizacija ir jau iki liepos 1 d. į ginkluotąsias pajėgas buvo pašaukta 5,3 mln. žmonių. Tai reiškė, kad bendras Raudonosios armijos karinio personalo žmonių skaičius padidėjo dvigubai, o tai leido šimtais formuoti naujas divizijas bei brigadas. Liepos 1 d., suprantama, mobilizacija nesibaigė. Ji buvo tik prasidėjusi. Iš viso iki metų pabaigos, minimaliais apskaičiavimais, mobilizuota 11,7 mln. žmonių. Sąžiningi šiuolaikiniai tyrėjai suskaičiavo ir ištisus 14 mln. (…)

Sovietiniai propagandistai stengėsi ne šiaip sau – jie suprato, kad ilgai išlaikyti pirmąją gynybos liniją (t. y. atvirai ir įžūliai meluoti apie „daugkartinį kiekybinį Vermachto pranašumą“) nepavyks, tad iš anksto buvo rengiama antroji linija: „Taip, ginkluotės buvo daug, bet ji visa beviltiškai pasenusi, niekaip nesulyginama su priešo karine technika.“

Įsidėmėtinas pavyzdys – anksčiau minėtame M. Meltiuchovo straipsnyje pranešama, kad klasikinės sovietinės „Antrojo pasaulinio karo istorijos“ 4-ojo tomo rankraščio paraštėse įrašyta pastaba: „SSRS ginkluotųjų pajėgų, ypač tankų – 18 600, lėktuvų – 15 990, skaičiai pernelyg dideli (ak, kaip pasakyta! – M. S.). Nesant jų kokybės charakteristikos, skaitytojas gali susidaryti klaidingą nuomonę apie šalių pajėgumą karo išvakarėse. Yra žinoma, kad sovietų kariuomenės tankų absoliuti dauguma buvo pasenusių sistemų…“

Ši gudrybė sugalvota prieš daugelį dešimtmečių, bet labai sėkmingai naudojama kaip tik dabar. (...)
Laimė, per pastaruosius 10–20 metų parašyta ir rimtų tiriamųjų veikalų, skirtų vos ne visų sovietų karinės technikos pavyzdžių kūrimo, gamybos ir kovinio naudojimo istorijai. Atliktas didelis darbas, ištirti kalnai pirminių dokumentų, išsklaidyti kai kurie dar likę mitai (kaip antai „skraidantis tankas“ Il-2 ir neįveikiama „katiuša“, kurios vokiečiai neva „net neįstengė nukopijuoti“). Taigi nustatyta: apskritai Raudonosios armijos ginkluotė buvo aukščiau vidutinio lygio, taktiniais techniniais duomenimis nenusileido, – vėlgi apskritai – jokiai pasaulio kariuomenei.

Prieškariu SSRS buvo aktyviai kuriami ir „technikos stebuklai“ – ne tik brėžiniuose egzistavo, bet ir gaminti tankų taikikliai su girostabilizatoriais, lėktuvų išvedimo iš pikiravimo automatai, infraraudonųjų spindulių naktinio matymo sistemos, radiolokatoriai, raketiniai greitintuvai ir t. t. Taip, daug kas (jei ne dauguma) iš minėtų pavyzdžių buvo nupirkti ar nukopijuoti iš Vakarų, bet mums šiuo atveju svarbu ne procesas, ne būdas, o rezultatas.

Taip, buvo problemų dėl karinės technikos ergonomikos, dėl jos konstrukcijų patikimumo ir priežiūros patogumo – trūko prityrusių inžinierių, pernelyg skubėta techniką priimant ginkluotėn. Dėl įvairių trūkumų karinę techniką buvo sudėtinga naudoti ir remontuoti, bet tai vis tiek buvo įmanoma. Ši tiesa įtikinamai pademonstruota praktikoje: 1944 m. Suomijos kariuomenė kariavo (ir dar kaip kariavo!) naudodama trofėjinius, 1940–1941 metais paimtus, sovietų lėktuvus, tankus ir artilerijos vilkikus. (…)

Naujoji laisvos minties ir žodžio epocha paskatino ištisą puokštę naujų, kartais labai ekstravagantiškų 1941 m. karinės katastrofos priežasčių versijų. Diskusijos tapo kur kas prieinamesnės. Pavyzdžiui, anksčiau norint paskelbti straipsnį laikraštyje, reikėjo trinti redakcijų slenksčius, demonstruoti ordinus, žinias, mokslinį laipsnį... O dabar paprasta ir kiekvienas, kuriam blykstelėjo „idėja“, gali per pasaulinį tinklą su ja supažindinti visą planetą.

Daugelis tuo aktyviai naudojasi. Man teko skaityti (ir ne kartą!) apie tai, kad Vermachto štabuose, pasirodo, galiojo baisi slapta taisyklė, esą, kuria remiantis pranešimuose apie nuostolius naudotas slaptas „sumažinimo koeficientas“. Vieni draugai laiko, kad vokiečių pranešimuose netekčių skaičiai sumažinti lygiai dvigubai, kiti nė kiek nesutrikdami kalba apie dešimtkartinį („taip jiems patogiau skaičiuoti“) nuostolių menkinimą. Ir dar Vermachte, pasirodo, negrįžtamai prarastu tankas laikomas tik tas, kuris jau išgabentas perlydyti, o visi kiti, sustingę, apanglėję stūksantys laukuose, nebuvo tokiais pripažįstami. Nors tokios „versijos“ visiškai nepanašios į tiesą, jas paminėti verta, nes tai dar kartą patvirtina, jog neįtikimas Raudonosios armijos sutriuškinimas 1941 m. vasarą neišsitenka jokiose formaliosios logikos ribose ir būtinai reikia tai kažkaip paaiškinti.

Keletą tokių „paaiškinimų“ pasiūlė jaunasis istorijos mokslų kandidatas A. Isajevas. Jei atmintis manęs neapvilia, pirma iš eilės buvo „plokštumų dogma“. Karyboje vartojamos tokios sąvokos: „kautynių rikiuotės tankumas“, „taktinis tankumas“. Šis parametras apskaičiuojamas ką nors dalijant iš fronto ruožo geometrinio tankumo, pavyzdžiui: 15 tankų fronto kilometrui, 130 pabūklų vamzdžių kilometrui, 250 sviedinių hektarui ir t. t. Kartais vartojamos ir atvirkštinės trupmenos: 20 km divizijai, 800 m batalionui... Kovos statutuose nurodyti ir visai konkretūs kovos rikiuotės tankumo reikalavimai – ir puolant, ir ginantis.

Tad štai ponas Isajevas apskaičiavo nuotolį nuo Baltijos iki Juodosios jūros (be to, apskaičiavo teisingai, atsižvelgdamas į sudėtingai vingiuojančią sienos liniją), padalijo iš divizijų skaičiaus Raudonosios armijos pirmajame strateginiame ešelone ir padarė neabejotiną išvadą: sulaikyti Vermachtą nebuvo jokios galimybės! Vienai divizijai tenka kur kas daugiau kilometrų, negu nustatyta kovos statute. Pralaimėjimas buvo neišvengiamas!

Ši liūdna išvada publiką nepaprastai nudžiugino („Štai pagaliau! Viskas taip paprasta ir suprantama, ir moksliška!“), o mane net labai nuvylė. Nejaugi dabar mokykloje visai nieko nemokoma? Jei A daugiau už B, tai ir A dalijant iš C visada bus daugiau už B, padalytą iš C. Nesvarbu, koks būtų C. Sovietų ir vokiečių divizijų skaičių galima padalyti iš fronto pločio, Baikalo ežero gylio, Žukovo žirgo uodegos ilgio – bet kuriuo atveju Raudonosios armijos rezultatas bus DIDESNIS! Ir jei 150 sovietų divizijų nepakako gynybai, tad kaip 120 vokiečių divizijų įstengė tokiame bekraščiame fronte pulti? Ir dar kaip pulti! (...)

Nepralenkiamą absurdo rekordą pasiekė kažkoks pilietis Osokinas. Jo sensacingo „atradimo“ esmė yra ta, kad neva Stalinas sudarė su Hitleriu patį slapčiausią susitarimą, pagal kurį Raudonoji armija susitelkė prie SSRS vakarinių sienų, kad, sulipusi į vagonus, išvyktų... prie Lamanšo pakrantės užkariauti Anglijos! Atsakydamas į šią paslaugą Stalinas neva leido vokiečių kariuomenei vykti per Sovietų Sąjungos teritoriją į Iraną. Tačiau Hitleris niekšingai apgavo Staliną: vokiečiai iššoko iš vagonų su automatais ir „atraitytomis rankovėmis“ (šią aplinkybę p. Osokinas ypač pabrėžia) ir sutriuškino Raudonąją armiją, kuri pagal Stalino ir Hitlerio slapto susitarimo sąlygas važiavo prie Lamanšo lengvabūdiškai, be sviedinių ir šovinių.

Kaip vieną iš savo hipotezės netiesioginių įrodymų p. Osokinas pateikia faktą, jog kai kurių Raudonosios armijos dalinių kariams vietoje apatinių kelnių buvo išduotos trumpikės. Mat su trumpikėmis, jo nuomone, patogiau forsuoti Lamanšą.

Atrodytų, šio kliedesio nevertėtų nė paminėti, tačiau atsirado ir kitokių nuomonių. Osokino knyga išleista puikios poligrafinės kokybės, paskui biudžeto lėšomis sukurtas „dokumentinis“ (nejaugi?) filmas, kuris pompastiškai buvo pristatytas Maskvoje. Talentingasis „pirmeivis“ išdalijo interviu daugybei Rusijos centrinių žiniasklaidos priemonių. Štai tokius stebuklus paaiškinti be konspirologinių versijų iš tikrųjų sunku.

Dar vieną (tiesa, ne tokią ekstravagantišką) versiją išsakė sutuoktiniai pensininkai J. Verchovskis ir Tyrmos. (…)

Verchovskis ir Tyrmos plačiai išrutuliojo seniai jau internetiniame tinklaraštyne klaidžiojančią idėją, jog Stalinas tyčia leido Hitleriui smogti triuškinamą smūgį Raudonajai armijai. Kam? Ogi siekdamas parodyti pasauliui, pirmiausia JAV prezidentui, jog yra „agresijos auka“, ir gauti pagalbą pagal lendlizą.

Iš karto matyti, kad toks spėjimas absurdiškas. Lendlizo įstatymas (tikrasis) oficialiai vadinamas „JAV gynybos rėmimo įstatymu“. Jame nebuvo minima nei „agresija“, nei „agresijos auka“ ir t. t. Šis įstatymas JAV prezidentui suteikė teisę savarankiškai – be kongreso sankcijos – priimti sprendimą tiekti ginkluotę, karinę techniką, šaudmenis šalims, kurios yra svarbios JAV gynybai. Būtent JAV gynybai. Jokių „labdaros tikslų“, jokio riteriško „rūpinimosi našlėmis ir našlaitėmis“ įstatyme nebuvo numatyta.

Iš esmės pirmoji ir svarbiausia gavėja pagal lendlizą buvo Didžioji Britanija. Ir netapo kliūtimi net ta aplinkybė, jog formaliai „pirmąjį šūvį“ paleido anglai: Anglija paskelbė karą Vokietijai, o ne atvirkščiai ir kaip tik anglų aviacija 1939 m. rugsėjo 4 d. pirmąkart bombardavo priešo teritoriją. Prancūzijos kariuomenė, artimiausia Didžiosios Britanijos sąjungininkė, taip pat 1939 m. rugsėjo 9 d. pirmoji įsiveržė į Vokietijos teritoriją. Suprantama, nuspręsdami teikti politinę ir karinę pagalbą Anglijai ir Prancūzijai kare prieš hitlerinę Vokietiją JAV prezidentas ir kongresas vadovavosi ne teisinių kabliukų ieškojimu tema „kas iššovė pirmas“, o tikraisiais karo tikslais ir Amerikos tikraisiais interesais.

O apie draugo Stalino reputaciją galima pasakyti, kad 1941 m. birželį ją gelbėti buvo jau per vėlu. Po visa to, kas įvyko 1939–1940 m., po Lenkijos padalijimo, demonstratyviai ir įžūliai įforminto „Susitarimu dėl sienos ir draugystės“ su Hitleriu, po agresijos prieš Suomiją ir trijų Pabaltijo šalių (Estijos, Latvijos ir Lietuvos) aneksijos Stalinui amerikiečių akivaizdoje dėtis nekalta auka jokių galimybių nebuvo. „Maras teužgrius abiejų jūsų namus!“ – štai ir viskas, ką galėjo pasakyti bet kuris JAV pilietis apie Stalino ir Hitlerio peštynes dėl plėšikiško jų laimikio dalybų, nesvarbu, kokia forma tos peštynės prasidėjusios. Ir kad pagaliau Didžioji Britanija ir Jungtinės Valstijos pripažino SSRS savo sąjungininku, tai lėmė žiauri „realiosios politikos“ proza. (…)

Darbo rezultatus aš išdėsčiau knygoje, pavadinimu „Statinė ir lankai“ (pirmasis tiražas išleistas 2004 m.), paskui, 2008 m., radikaliai perdirbtas šios knygos variantas išleistas pavadinimu: „Birželio 22-oji: katastrofos anatomija“. Pagrindinė koncepcija buvo išplėtota ir papildyta knygoje „Birželio 23-ioji, M diena“. Tikroji sovietų ginkluotųjų pajėgų būklė yra detaliai išnagrinėta knygoje apie Sovietų Sąjungos–Suomijos karą „Birželio 25-oji: kvailystė ar agresija prieš Suomiją?“ 1941 m. sutriuškinimo istorijos aviacijos „daliai“ skirtos knygos „Taikiai miegančiuose aerodromuose“ ir dvitomė „Naujoji katastrofos chronologija“.

Galiausiai susiformavo tam tikras „darbo korpusas“, kuriame detaliai išnagrinėta ir dalykiškai argumentuota ši išvada: svarbiausia pralaimėjimo priežastis yra ne operatyvinio meno, taktikos, ginkluotės kiekio ir kokybės problemos. Pačia trumpiausia formuluote atsakymas į klausimą, kokia yra pralaimėjimo priežastis, gali būti išreikštas pora žodžių: KARIUOMENĖ NEKARIAVO. 1941 m. kautynių laukuose susidūrė ne dvi kariuomenės, o organizuotos ir veikiančios kaip suderintas laikrodžio mechanizmas fašistinės Vokietijos ginkluotosios pajėgos ir didžiulė ginkluota minia.
Raudonosios armijos virtimas nevaldoma minia neturėjo nieko bendra su nelemtai pagarsėjusiu „ryšio priemonių nebuvimu“. Ir priežastis, ir padarinys, ir svarbiausias kariuomenės stichinio irimo turinys tapo masinis įsakymų nevykdymas, masinis dezertyravimas (viešas ir slaptas), masinis pasidavimas į nelaisvę. Sovietų Sąjunga pasirodė nepasirengusi karui „žmogiškojo veiksnio“ atžvilgiu.

Tai buvo visiška priešingybė dešimtmečius sovietų propagandos žmonėms į galvas kaltiems teiginiams. Raudonoji armija nusileido priešui ne patrankų, tankų ir kulkosvaidžių skaičiumi, o pasirengimu, gebėjimu ir noru atlikti savo pareigą. Susidūrus su tikru, atkakliu ir tvirtu priešu, paaiškėjo, jog Raudonoji armija turėjo daug tankų, bet buvo menkai motyvuota ginkluotai kovai. (…)

Knyga, kurią dabar laikote rankose, sudaryta visai kitaip – joje principingai ir nuosekliai ignoruojami visokie sovietų „istorikų“ rašiniai. Jei jie porą kartų aptinkami naudojamos literatūros sąraše, tai reiškia, kad panaudoti kaip kažkokio nežaboto melo iliustracija.

Ta pati lemtis ištiko ir sovietų generolų atsiminimus. Tegul juos teisia Dievas, bet dabar, turėdami galimybę palyginti su realiais dokumentais ir faktais tai, ką jie parašė (tiksliau, už juos parašė idėjiškai pakaustyti „literatūriniai darbuotojai“), sunku atsikratyti nepatogumo ir gėdos jausmo. Ir jei yra toje drumstoje srovėje spindinčių tiesos kruopelyčių, tokį „auksą“ išgauti reikia pernelyg daug varginamo darbo, o jo rezultatai nėra garantuoti. Dabar jau paprasčiau pasinaudoti pirminiais archyviniais dokumentais.

Mano pirmosiose knygose skaitytojui buvo pateikiama naujų išvadų ir visuotinai žinomų (sąžiningiau sakant, iš prieinamų, bet dviejų kartų istorikų ignoruotų) faktų. O šioje knygoje viskas tiesiog atvirkščiai, joje nėra naujų (naujų mano ankstesnių darbų atžvilgiu) išvadų, visos jos „senos“, bet šįkart sustiprintos tūkstančiais puslapių Rusijos ir Vokietijos karinių archyvų dokumentų. Dauguma šių dokumentų anksčiau niekada neskelbti.

Galima sakyti, jog ši knyga yra „rašto darbas“. Ankstesnių knygų patikrinimas bei patikslinimas. Galite taip pat ją laikyti „kontroliniu šūviu“ į pjuvenų prikimštą sovietų pseudoistorijos kaliausę. Dabar jos vieta tik sąvartyne.

Mark Solonin. 1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė. Iš rusų kalbos vertė Vytautas Leščinskas. – Vilnius: Briedis [2017]. – 536 p.: iliustr.