Devintajame dešimtmetyje V. Pazienza buvo užsitarnavęs vieno įdomiausių planetos boksininkų reputaciją. Grubus ir pasileidęs Providenso miestelio herojus tiek dėl savo gyvenimo būdo už ringo ribų, tiek dėl bekompromisio kovos stiliaus jame, buvo pramintas „Pazmanijos velniu“ (angl. „Pazmanian Devil“).
1987 metais jis po 15 raundų kovos įveikė Gregą Haugeną ir laimėjo IBF lengvasvorio čempiono diržą. Tiesa, ne už ilgo vykusį revanšą V. Pazienza pralaimėjo, o dar kitoje kovoje, jau 1988 metais, jį į miltus sumalė Rogeris Mayweatheris (bokso legendos Floydo Jaunesniojo dėdė). Po šios kovos legendinis V. Pazienzos vadybininkas Lou Duva patarė jam pasitraukti iš šio sporto.
Bet boksininkui tebuvo vos 25-eri, todėl jis nė neketino klausyti šio patarimo.
„Aš neklausiau kitų žmonių. Ir džiaugiuosi, kad tai dariau, – pripažino boksininkas, apie kurio neeilinę gyvenimo istoriją prieš kelis mėnesius kino teatruose pasirodė filmas pavadinimu „Kova iki paskutinio kraujo lašo“ (angl. „Bleed for This“).
– Jeigu būčiau klausęs žmonių nuomonės, pirmiausia niekada net nebūčiau tapęs pasaulio čempionu. Kas žino, kur dabar aš išvis būčiau. Galbūt padavėjas kokiame nors bare. Ir jeigu būčiau pasitraukęs po pralaimėjo Mayweatheriui, niekada daugiau nebūčiau laimėjęs čempiono diržo.“
Į buvusio Mike'o Tysono trenerio Kevino Rooney globą patekęs V. Pazienza sustambėjo ir peršoko net per dvi svorio kategorijas, tačiau iškart pasipuošė WBA lengvojo vidutinio svorio čempiono diržu, kurį 1991-ųjų kovoje atėmė iš prancūzo Gilberto Dele.
Bet tada virš jo galvos užplaukė juodi debesys.
Prabėgus kelioms savaitėms po to, kai tapo dviejų svorio kategorijų pasaulio čempionu, V. Pazienza pateko į automobilio avariją, kurioje be visų sužalojimų jam dar lūžo ir kaklas.
Rentgeno nuotraukos buvo negailestingos: boksininkui skilo net trys kaklo slanksteliai, iš kurių vienas – pavojingai arti centrinės nervų sistemos, todėl ant jo galvos buvo sumontuotas metalinis aureolės formos prietaisas, varžtais prigręžtas prie kaktos.
Visgi gydytojas buvo dar negailestingesnis. V. Pazienzai buvo pranešta, kad jis bus laimingas, jeigu ateityje išvis dar galės vaikščioti, todėl apie boksininko karjerą nebegali būti jokios kalbos. Bet pats amerikietis atrėžė: „Daktare, jūs klystate – jūs nežinote, koks žmogus aš esu“.
Ir vos tik grįžęs į savo namus, paslapčia nuo šeimos, V. Pazienza pradėjo treniruotis. Nepaisant to, kad jam buvo pasakyta, jog kiekvienas staigesnis judesys ar smūgis į kūną gali nutraukti jo stuburo smegenis, sportininkas vis tiek ėmė kilnoti svarmenis.
„Didžiausias melas bokse yra pasakymas, kad „ne viskas yra taip lengva“. Niekas netikėjo, kad aš dar kada nors kovosiu, bet kartais tai nėra taip sunku, kaip daugeliui gali pasirodyti. Aš visuomet buvau pasiryžęs bandyti – dar nebuvau pasiruošęs visko atsisakyti. Boksas man buvo įaugęs į kraują, todėl aš nenorėjau gyventi negalėdamas daryti to, ko labiausiai troškau.
Aš tuomet pasakiau savo mamai, kad „tai darysiu arba mirsiu bandymas – viskas taip paprasta“. Pirmą kartą tai išgirdusi ji ėmė verkti. Praėjus maždaug mėnesiui po to, kai vėl pradėjau sportuoti, aš tiesą pasakiau ir savo tėčiui bei jį pasikviečiau į sporto salę. Kai jis mane vežė atgal namo, nuo prakaito buvo net šlapias. Bet aš jam pasakiau, kad viskas gerai“, – pasakojo italų kilmės amerikietis.
Po pusmečio metalinis įtaisas buvo nuimtas V. Pazienzai nuo galvos, o išimant varžtus sportininkas atsisakė nuskausminamųjų. „Man turėjo suleisti dozę morfino, tačiau aš niekada nevartojau narkotikų ir neketinau to pradėti“, – prisiminė jis.
Bet kai boksininkas po alinančio triūso jautėsi pasirengęs sugrįžti į ringą, niekas nenorėjo su juo boksuotis net treniruotėse. Ir kodėl gi turėtų, jeigu vienas smūgis gali jį užmušti?
Visgi jo geras draugas Ray Oliveira galiausiai sutiko apsikeisti keliais smūgiais.
„Pirmame raunde jis man netrenkė. Antrame raunde jis man netrenkė. Trečiame raunde pradėjau jį talžyti, bet jis tik gynėsi atsirėmęs į ringo virves, kol staiga pradėjo atsakyti smūgiais. Tai buvo 30 sekundžių chaoso, o nuskambėjus gongui aš nuėjau prie Kevino Rooney ir savo tėvo, kurie stovėjo ringo kampe ir mes pradėjome glėbesčiuotis. Tą akimirką supratau, kad tikrai sugrįšiu“, – džiaugsmingą momentą prisiminė buvęs boksininkas.
Po avarijos prabėgus kiek daugiau nei metams V. Pazienza sugrįžo į bokso ringą ir iškart nuskynė pergalę – po 10 raundų kovos, teisėjų sprendimu, įveikė Luisą Santaną. Tada sekė dar penkios laimėtos dvikovos, po kurių iššūkį jam metė gailesčiu nepasižymėjęs Roberto Duranas. Prieš Las Vegase vykusią kovą varžovas V. Pazienzai pareiškė, kad ketina jam vėl sulaužyti kaklą.
V. Pazienzą nuolat persekiojo epitetai „kvailas“ ir „beprotis“, o daugelis stebėjosi, kaip jis nuolat gauna licenciją kautis. Bet boksininko komandos nariai vis kartojo, kad jis įveikdavo visas sveikatos patikras, o jo sugiję kaulai buvo stipresni kaip niekada.
„Dievinau Duraną – jis buvo viena iš priežasčių, kodėl aš pradėjau boksuotis. Bet tuo pačiu jis buvo blogas vyrukas, todėl prieš kovą aš jo nekenčiau. Jis pasakė kelis baisus dalykus, kurie pervėrė mano širdį.
Net jei jis ir buvo 43-ejų, niekas kitas nesmūgiavo stipriau nei šis vyrukas. Tokio jausmo niekada nesu patyręs – atrodė, kad mane talžo vienas tų metalinių rutulių, kuriais griaunami namai.
Penktame raunde jis mane pagriovė, bet kai raundo pabaigoje nuskambėjo gongas, aš nusekiau paskui jį iki jo kampo ir ėmiau rėkti: „Duranai, aš niekur nesitrauksiu!“ Jis mane atstūmė ir pavadino bepročiu. Bet jis žinojo, kad turiu stiprius kiaušinius“, – pasakojo V. Pazienza, 2001 metais susitrumpinęs savo pavardę iki tiesiog Paz.
Tą kovą jis laimėjo po 12 raundų kovos, o po pusmečio pasiekė revanšą identiško atkaklumo akistatoje. Po kaklo lūžio boksininkas šventė net 9 pergalės iš eilės, o pirmąją nesėkmę patyrė 1995-ųjų birželio 24 dieną nokautu prieš Roy Jonesą Jaunesnįjį. Po traumos V. Pazienza iš viso dalyvavo 24-iose bokso kovose, iš kurių pralaimėjo vos penkias.
Karjerą jis nusprendė baigti 2004 metų kovo 27-ąjį, kai iškovojo savo 50-ąją pergalę. Per 21-erių metus jis patyrė tik 10 pralaimėjimų. Verta pažymėti, kad pradėjęs lengvasvorių svorio kategorijoje, V. Pazienza karjerą užbaigė kovodamas prieš super vidutinio svorio varžovus.
Kazino ištaškyti milijonai, dešimtys tūkstančių dolerių išleistų striptizo klubuose ar laiko leidimas „Playboy“ rezidencijoje bei jos gyventų linksminimas – yra likę labai mažai dalykų, kurių per 54-erius gyvenimo metus V. Pazienza dar nebūtų nuveikęs.
O kaip jo gyvenimas atrodo dabar? Jau nebe toks pašėlęs: amerikietis nemažai laiko skiria motyvacinėms kalboms, įkvepiančių DVD kūrimui ir autografų pasirašinėjimui. V. Pazienza taip pat džiaugiasi filme pateiktu jo portretu ir tiksi, kad jo istorija gali pakeisti ir kitų gyvenimus.
„Kiečiausias dalykas, kurį žmonės man sako yra tas, kad „jeigu Vinny Paz galėjo tai padaryti, tai ir aš galiu“. Yra nerealu, kai guli karste ir tavimi niekas nebetiki, o tu sugebi iš jo išsiropšti ir įrodai visiems, kad jie klydo. Ir nesvarbu, kas tai – laimėti čempiono titulą, gauti trokštamą darbą ar išmokti užsienio kalbą – norint tai pasiekti, reikia sunkiai dirbti“, – svarbią gyvenimo pamoką pabrėžė V. Pazienzo.
Pasakojimas parengtas remiantis BBC žurnalisto Beno Dirso straipsniu „How Vinny Pazienza recovered from broken neck to beat Roberto Duran“.
