Nutirpus ledui žuvys ima gana aktyviai judėti. Ne visos iš karto, vienos savo keliones pradeda anksčiau, kitos vėliau. Šiuo atveju mus domina tos žuvys, kurios aktyvios tampa gana anksti, vos vandeniui pašilus vienu ar dviem laipsniais. Pirmiausia, tai – kuojos, šapalai, meknės, retkarčiais karšiai.
Nepratakiuose vandens telkiniuose, pavyzdžiui, uždaruose ežeruose tos migracijos būna netokios ryškios ir prasideda vėliau. Tad ankstyvą pavasarį žvilgsnį kreipti reikėtų į upes, užtvankas ar pratakius ežerus.
Pirmiausia žuvys migruoti ima upėse. Ir tai net nebūtinai būna susiję su artėjančiu nerštu. Kai Nemune, Neryje ar kitoje didesnėje upėje ima plaukti polaidžio vandenys, nešantys ledo lytis, medžių šakas, žoles ir kitokias šiukšles, žuvims tokios sąlygos tampa sunkiai pakeliamos. Tad jos ima masiškai traukti į mažesnius intakus ar senvages. Būtent tas metas gali padovanoti labai puikių žūklių, jei tinkamai pasirinksime vietą.
Į pagrindinę upę tokiu metu nėra ko ir žiūrėti. Čia nei žuvų rasite, nei galėsite normaliai pažvejoti. Tačiau nedidelio tokios upės intako žemupys ar senvagė – visai kas kita. Čia žiemos pabaigoje galima aptikti daugybę žuvų rūšių – kuojų, šapalų, meknių, karšių. Į tokius intakėlius pasislėpti nuo kliokiančios srovės traukia ir smulkios žuvelės, o paskui jas, žinoma, atseka ir plėšrūnai, pirmiausia, ešeriai.
Kiek vėliau prasideda ir priešnerštinės žuvų migracijos, o pirmiausia jas pradeda kuojos. Tada tikrai verta keliauti į mažesnes upes, iš ežerų ištekančius upelius ar tvenkinių aukštutines dalis. Būtent tokiose vietose neršia kuojos, tokiose vietose jos ir pasirodo gana anksti.
Beje, upėse šiuo metu vyksta ir atvirkštinė migracija. Kol karpinės žuvys keliauja aukštyn, kad atėjus pavasariui išnerštų, lašišinės žuvys, priešingai, atlikusios giminės pratęsimo pareigas ritasi žemyn. Šlakiai ir lašišos keliauja jūros link, upėtakiai tiek toli nekeliauja, bet ima skirstytis po visą upę ir užima slėptuves, kuriose praleis didžiąją dalį šiltojo sezono.
