Todėl, kad čia tai prilygsta finansinei savižudybei. Kaip ir pats gyvenimas Lietuvoje... Su vyru esame pasiturintys žmonės, tačiau net dviems išgyventi kainuoja tiek, kad pradedi skaičiuoti ir supranti, kad išleidi būtiniausiems poreikiams tiek, kad pajamų ir išlaidų balansas vis į minusinę pusę traukia.
Išlaidos. Sakote, išlaidaujame? Galbūt, tačiau valgyti reikia. Mokėti už butą, komunalines paslaugas, draudimą, automobilio išlaikymą – taip pat. Dar ir naujų batų karts nuo karto prireikia. Porą kartų per mėnesį nueiname į teatrą ar pažiūrėti naujo kino filmo, kartą per metus skrendame kur nors į Turkiją. Prabanga? Kažin. Taigi, kur įterpti vaiką ir jo būtinąsias išlaidas?
Galima kraustytis į pigesnį būstą, pirkti prastesnės kokybės mėsą ir atsisakyti tų poros kartų nuėjimo į teatrą, atostogų, ir namuose žiūrėti „TV pagalbą“ ir „Žvaigždžių duetus“, tačiau ar aš tikrai noriu save, būsimą mamą ir naujo Lietuvos piliečio ugdytoją, suspausti į dar didesnį taupymo režimą ir finansinį stresą nei dabar? Mintis nelabai žavi.
O kainas parduotuvėse matėte? Kada, vakar? Tai turiu jums naujieną – šiandien jos jau didesnės! Mane iki isterijos siutina kai kurių politikų tikinimai, kad jos jau kurį laiką nekinta. Nejaugi tokiais kvailiais laikote savo rinkėjus? Kantrūs mes žmonės, tačiau ne visiški idiotai. Negimdysiu jums naujo rinkėjo, nes „nekintančios“ kainos mane tikrai gąsdina ir neleidžia suplanuoti šeimos išlaidų krepšelio ilgiau kaip mėnesiui.
Vaikų darželiai. Per žinias reguliariai matau tėvus, per naktį stovinčius kažkur eilėse, kad tik spėtų savo vaiką įrašyti į vieną iš paprastų valstybinių darželių. Gerai, jeigu taip praleista naktis ryte duotų rezultatų, tačiau visi žinome, kad taip nutinka ne visada. Ir ką daryti tada? „Nekintančios“ kainos gali nepalikti galimybės ir finansinių resursų vaikui lankyti privatų darželį, o apie auklę iš viso nekalbu. Gera auklė kainuoja atitinkamus pinigus, o man nereikia bet kokios už porą eurų, kuriai palikusi savo vaiką paniškai bijosiu ar rasiu jį sveiką ir gyvą. Taigi, kur dėti vaiką? Tėvams? Jie savo vaikus jau užaugino, reikia turėti sąžinės ir neapkrauti jų anūkais. Pensinio amžiaus žmonėms ir taip pakanka streso, kurį jiems kelia jų gaunama „ori“ pensija ir „nekintančios“ kainos.
Tūkstančiai žmonių su šeimomis kasmet emigruoja, tačiau vaikai kaip netilpo į darželius, taip netelpa. Mistika kažkokia... Norime šias šeimas išlaikyti Lietuvoje ir dar susigrąžinti emigrantus, tada pradėkime galvoti, mieli politikai. Vietoje to, kad už 3 mln. eurų nupirktumėte vaikams tautinių kostiumų, kuriuos jie po pusmečio išaugs, pastatykite dar vieną darželį. Jeigu nepirksite auksinių plytų, pinigų turėtų pakakti. Negimdysiu jums naujo rinkėjo, kol nebūsiu tikra, kad jam atsiras vieta darželyje, kol tėvai dirba ir moka mokesčius valstybei.
Mokyklos. Laikausi nuomonės, kad tam, kad vaikas nesėdėtų prie kompiuterio ir nesitrintų gatvėje su draugais, jis turi būti užimtas. Norėčiau, kad mano atžala lankytų ne tik visas pamokas, tačiau ir turėtų pakankamai užklasinės veiklos. Galbūt tai bus tenisas, šokiai, plaukimas, jojimas ar magijos būrelis – nesvarbu. Vaikas turi teisę ir netgi, sakyčiau, pareigą mokytis ir lavintis, tačiau kaip tą vaiko teisę užtikrinti tėvams, kai vien elementarus mokinio krepšelis (drabužiai, sąsiuviniai, pratybos, knygos ir pan.) kainuoja mėnesinį atlyginimą?
Nepamirškim, kad maisto, būsto, mokesčių ir kitos išlaidos niekur nedingo, o kainos vis dar „nekinta“. Man baisu, kad nesugebėsiu savo vaiko aprūpinti taip, kad jis turėtų pilnavertį privalomąjį ir papildomą švietimą. Sakote, menka čia bėda, nes pusė Lietuvos vaikų nelanko jokių būrelių? Man bėda, nes noriu savo vaiką auginti tinkamai ir visapusiškai kaip pilnavertę asmenybę. Nenoriu gyventi, remdamasi lietuvių liaudies posakiu „Davė Dievas dantis, duos ir duonos“. Turiu būti tikra, kad turėsiu galimybę tą duoną uždirbti ir ja pasidalinti su šeima. Negimdysiu vaiko, kol nebūsiu užtikrinta, kad turėsiu galimybę jam duoti viską, ką privalo gauti kiekvienas normalus vaikas.
Universitetas – dar vienas siaubas. Apie jį dar kalbėti labai anksti, tačiau vis pamąstai, kiek kainuos studijos, kai ateis laikas studijuoti, o tuomet natūraliai ateina mintis – o kaip jam sukaupti pinigų.
„Važiuosim į Lenkiją apsipirkti, bus pigiau“, – sako vyras. Purtau galvą – mane žemina mintis, kad norėdama turėti vaiką turiu kažkur važiuoti ir ieškoti pigesnių pomidorų. „Tai gal tiesiog persikelkim į Lenkiją?“ – ironiškai atkertu. Tada kalba pasisuka apie emigraciją. Abu turime profesijas, problemų integruotis tikrai nebūtų, tačiau aš nenoriu niekur važiuoti ir juo labiau auginti vaiką KAŽKUR toli nuo šeimos ir jo šaknų. O labiausiai nenoriu jaustis verčiama tą daryti, nes tik taip mes galėsime oriai gyventi ir duoti savo vaikui viską, ką jis privalo gauti. Apima neapsakomas siaubo jausmas suvokus, kad kalbame apie emigraciją ne dėl to, kad karjera diktuoja tokias aplinkybes, o dėl to, kad norime turėti vaiką. Ne, vaiko Lietuvai negimdysiu tol, kol neatsiras galimybė neišleisti visų pajamų parduotuvėje ir už šildymą. Noriu turėti galimybę taupyti ateičiai ir noriu ta galimybe naudotis. Neprašau valstybės man ką nors duoti ar už mane ką nors padaryti – noriu galimybės oriai gyventi racionalioje ekonominėje aplinkoje.
Pensija. Ne, ne būsimo vaiko, o mūsų. Vakar per žinias rodė reportažą apie tai, kad po 30 m. vidutinė pensija bus maksimaliai 246 eurų, jeigu vidutinė alga yra 600 eurų. Būtent tuomet mes su vyru ir būsime tie pensininkai. Išklausiau reportažą ir tiek skirtingų emocijų sukilo: pyktis, nusivylimas, liūdesys ir galų gale gilaus beviltiškumo jausmas. Štai tada galutinai ir apsisprendžiau – Lietuvoje ir Lietuvai vaiko niekada negimdysiu. Kodėl? Todėl, kad jau dabar turiu galvoti apie savo būsimą pensiją.
Stebuklingas skaičius – 246 eurų – manęs visai nežavi. Neketinu visą gyvenimą dirbusi ir mokėjusi mokesčius senatvės dienas leisti mažame butelyje, čiulpdama batono kampą, nes kramtyti tai jau dantų neturėsiu, o apie protezus galėsiu pasvajoti tik žiūrėdama reklaminius bukletus. Neketinu pirkti pačių pigiausių makaronų ir valgyti juos su dešra, kurios šuniui neduočiau. Neketinu mirti depresijoje ir spręsti dilemos, kur išleisti paskutinius 5 eurus, kai iki pensijos dar liko dvi savaitės. Vadinasi, neketinu gimdyti vaikų, nes juos augindama neturėsiu jokios galimybės pasirūpinti savo oria senatve. Sakote, pasirūpins vaikai? Ne, jie tuo metu spręs tą pačią dilemą, kurią sprendžiu aš – gimdyti ar ne. Vaikai turės rūpintis savo ateitimi, vaikais ir savo senatve, o ne nukaršusiais tėvais.
Taigi, Lietuva, tu atimi iš manęs galimybę tapti mama, nes verti rinktis: arba šeima, arba ori senatvė. Nesu tikra, ar suteiksi man galimybę oriai ir be nuolatinės baimės užauginti vaikų, nes gimdydama būčiau stipriai priklausoma nuo tavo politikos, todėl renkuosi sočią pensiją, kurią užsidirbsiu pati taupydama.
Jeigu vieną dieną suprasiu, kad be vaikų gyvenimo vis dėlto neįsivaizduoju, turėsiu priimti dar vieną sunkų sprendimą – kokios šalies pilietį gimdysiu. Atleisk, bet gimtinėje to daryti negaliu – per daug rizikinga, o aš noriu stabilumo ir saugumo, kurio tu man užtikrinti negali. Gal tavo galimybės kada nors ir pasikeis, tačiau tuomet mano biologinis laikrodis jau bus seniai sustojęs, o šią dilemą spręs jau kita moteris. O kol tave valdantys valdžiažmogiai perka auksinius šaukštus ir kruopas varguoliams, „nesipumpuruojančius“ apatinius ir į visas puses švaisto mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus, šeimos masiškai emigruoja ieškoti sotesnio, užtikrintesnio ir šviesesnio rytojaus sau ir savo vaikams. Jos ten augina vaikus, kurių tau, Lietuva, nereikia. Liūdna...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo nuomone? Rašykite mums el.p. pilieciai@delfi.lt!