– Kaip sumanėte grįžti prie senos aistros ir atsirado jūsų fotografijos puslapis feisbuke?
– Puslapis atsirado dėl daug priežasčių. Aišku, gerą fotoaparatą aš įsigijau ir fotografuoti pradėjau anksčiau negu atsirado puslapis. Fotografija tikrai nėra naujas dalykas mano gyvenime. Nekalbant jau apie vaikystės pomėgį, aš baigiau fotožurnalistiką, teko rimčiau fotografuoti ir studijų metais, ir kursinį darbą fotografinį rengti.
Studijų metais buvau piešinių ir fotografijų parodą surengęs, bet baigus universitetą fotoreporteriu niekada nedirbau. Fotografija... Vis pagalvodavau apie rimtą fotografiją žiūrėdamas filmus. Domėjimuisi kinu, kino istorija, taip pat daug metų esu atidavęs ir bežiūrėdamas tikrai gerai nufilmuotus filmus, kur atliktas aukštos klasės operatoriaus darbas, žavėjausi. Turiu ne vieną tokį filmą, kur arba mintyse, arba su pulteliu sustabdydavau filmą ir analizuodavau, žiūrėdavau, kaip viskas ten sudėliota.
Ne vieną kartą pagalvodavau, kodėl pačiam nepabandžius kažko tokio. Be abejo, kadangi jau esi ne kartą fotografavęs, tai supranti, kad norint tikrai geros kokybės rezultatų, tai reikia ir geros kokybės priemonių. Pradėjau pirkti profesionalią įrangą ir, kai kažką jau pavyko padaryti, nutariau atsidaryti svetainę. Taip pat, norint kažką daryti gerai – reikia nuolatos praktikuotis, todėl, žinant save, pagalvojau, kad jeigu bus svetainė, tai būsiu įpareigotas kažką nuolat įkelti ir dažniau fotografuoti, neapleisti hobio.
– Kodėl fotografuojate būtent žmones?
– Pirmojoj mano parodoj kaba gatvės fotografijos žanro darbai, nors ten iš tikrųjų portretai gatvėje. Gatvės fotografiją aš pats suprantu, kaip portreto žanrą, tai yra portretas tau pačiam, galbūt, netikėtoj situacijoj.
Žmonės man visada buvo patys įdomiausi. Ir žurnalistiniam darbe aš visada domėjausi žmogum, asmeniniam gyvenime visada domiuosi žmogum, man tai labiausiai įdomu. Svarbu žmogaus akys, jei moki skaityti... Ne veltui yra jau banalybe tapęs posakis, kad akys yra sielos veidrodis. Tik tiek, kad ne kiekvieno jos yra išties išraiškingos. Aš, aišku, ieškau išraiškingo ir mane sudominusio žvilgsnio. Jei siūlau kam nors ateiti į fotostudiją, tai tokiai ar tokiam, kurio žvilgsnis sudomino.
– Ar dažnai fotografuojate savo žmoną?
– Ją yra sudėtinga fotografuoti. Aš esu daug kartų fotografavęs, bet su ja nėra lengva. Jai reikia pasiruošti, tikrai ne bet kada... na, su ja yra problemų (nusijuokia).
– Kokios būna jūsų rengiamos fotosesijos? Improvizuotos ar viską kruopščiai suplanuojate?
– Visi, kurie dalyvavo fotosesijoje pas mane ir mano kolegą Karlą, kuris yra žinomas fotografas ir man padeda, gali patvirtinti, kad tos valandos, praleistos su mumis, yra džiaugsmo ir krykštavimo valandos. Be abejo, aš būnu pasiruošęs, sugalvojęs keletą situacijų, bet žmogui tos valandos prabėga labai greitai ir su labai gera nuotaika. Visi išeina su gerais atsiminimais.
Nuotraukos tėra pridėtinė vertė prie to malonaus laiko, patirto fotosesijos metu. Man ne vienas modelis yra sakęs, kad vertėjo ateiti vien dėl to laiko, o jei dar bus nuotraukų, tai, aišku, gerai, bet jei nebus, tai nebus gaila (juokiasi).
– Dalijotės ir gana erotiška moters nuotrauka, kuri susilaukė nemažo susidomėjimo. Ar tokių kadrų sulauksime ir daugiau?
– Tai buvo pirmas pabandymas. Man įdomūs visi žanrai, bet yra sudėtinga su modeliais būtent tam žanrui. Aš tikrai nesu to žanro atstovas. Žinau, kad yra fotografų, kurie fotografuoja vien aktus ar erotines nuotraukas, tai aš tikrai toks nesu, bet norėjau pabandyti.
Turėjau problemų su modeliais, nes reikia šimtą pažadų ištesėti. Yra visas sąrašas, kas negali matytis ir tada galimybės susiaurėja iki tiek, kad tegali parodyti vieną kojos pirštą (juokiasi). Sudėtinga tokiai fotografijai surasti modelį.
– Ar neplanuojate naujų parodų?
– Be abejo, tik reikia tam sukaupti darbų. Mano nerealizuota svajonė yra fotonovelių albumas. Novelės jau beveik baigtos ir suredaguotos – rašinėjau jau nuo studijų metų. Tik iliustracijų trūksta, fotografijų joms.
