Tėvai ir sesė sutiko su sąlyga, kad šeimos augintinis turi būti iš prieglaudos. Vos tik grįžome į namus, tą pačią dieną nuskubėjome į „SOS gyvūnų“ prieglaudą ir pamatėme ten mielą juoduką, labiausiai šėlusį savo narvelyje. Tokio man ir reikėjo. Taip jis jau šeštus metus šėlsta mūsų namuose – mielas, kartais išdidus katinas Vacys.
Vieną rudens savaitgalį kalbėjausi su tėčiu, kai mama pakvietė pažiūrėti informacijos apie katytę, kuriai reikalinga globa. Ji irgi buvo juoda, pagalvojome, bus graži kompanija. Diskusijų nebuvo, kaip dabar pamenu, nešini krepšiu su tėčiu ir sese išskubėjome į „Rainiuką“. Taip namuose apsigyveno katytė Zitutė, meilutė, besiglaustanti, visur ir visada rodanti nuoširdumą ir dėmesį.
Nenusiraminau. Man reikėjo šuniuko… Susidūriau su tėčio pasipriešinimu, įkalbėti buvo sunku, į pagalbą pasitelkiau mamą. Po šiokių tokių diskusijų išgirdau „taip“, su sąlyga „tik iš prieglaudos“. Vakaras buvo ilgas ir neramus. Juk reikia greitai išsirinkti, kad tėtis nepersigalvotų. Iš pradžių pamačiau tris mielus dovanojamus garbanius, mielai besišildančius šalia mamos. Pamaniau, vienas iš jų tikrai bus mano.
Vis nenustojau naršyti „Lesės“ internetiniame puslapyje ir pamačiau jį, vienišą dviejų mėnesių mažylį Barzduką, kažkieno vidury žiemos išmestą klaidžioti Riešės apylinkėse. Pagalvojau, aš jausiuosi negerai, jei neduosiu būtent jam galimybės geriau gyventi ir būti mylimam, juk tie trys šuniukai dar su savo mama, jiems dar nėra taip šalta ir baisu.
Ryte vėl nešini krepšiu nuskubėjome į „Lesę“. Ten šunelis mūsų laukė ne vienas, bet su sesute. Buvo labai skaudu pagalvojus, kad jie išsiskirs, tačiau jau taip likimas sudėliojo, kad tuo pat metu kita šeima atvažiavo pasiimti jo sesutės. Palengvėjo, kad ir sesė augs apsupta meilės ir rūpesčio. Išklausę tikrai atsakingą ir svarbią informaciją apie beglobius gyvūnus, atsakę į užduotus klausimus, išskubėjome namo su spurdančiu krepšiu, pilnu gyvybės.
Namuose jis apsiprato gana greitai, susidraugavo su katinukais. Šįkart pavadinome šunelį mano išrinktu vardu Mailo. Sustiprėjo, išaugo gražus, stilingas šuo. Niekada negalvojome, kad šuo gali būti toks prisirišęs ir ištikimas. Vien ko vertas jo džiaugsmas ir šokis, pasitinkant mus grįžtančius po dienos mokslų ir darbų. Meilė, draugystė ir ištikimybė nekainuoja, už jokius pinigus jos nenusipirksi ir jokia kilmė ar kokybės sertifikatas jos negarantuos.
Man berašant šią istoriją narvelyje čirškia papūgėlė Čika, o aš skubu į žirgyną, kur laukia mano žemaitukas Ūpas.
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių! Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.
