Dana Ribas nusprendė aplinkybėms nepasiduoti, todėl jos gyvenimas šiandien – deimantais klotais. Tačiau taip buvo ne visada – ne kartą gyvenusi labai patogiai ir ne kartą viską praradusi, ji vis turėjo gyvenimą kurti iš naujo. D. Ribas patirtys moko niekada nepasiduoti ir nelaukti, kol kas nors kitas išpildys tavo norus. Jos pamokos veikia. To įrodymas – mano interviu su sėkminga verslininke, patekusia į uždarą Izraelio deimantų biržos pasaulį.
Ištrauka iš A. Prasauskaitės knygos „Moterys. 12 Įkvepiančių istorijų“
- Ar moteriškas žavesys padeda? Juk pagrindiniai deimantų pirkėjai – vyrai?
- Visai ne, į mane visi žiūri kaip į kolegę ir nedaro jokių nuolaidų. Grožis tikrai nepadėtų, siekiant patekti į Izraelio deimantų biržą, kurios narė esu. Tai – reikšmingas statusas, norint į ją patekti, reikia atitikti aukštus reikalavimus. Reikalaujama turėti ne mažiau penkerių metų darbo patirtį Izraelio deimantų biržai priklausančioje kompanijoje, negalimi nė menkiausi nusižengimai.
Sudarinėdami sandorius mes nepasirašome sutarčių, pakanka pasakyti „mazal“, ir susitarimas laikomas galiojančiu. Jeigu bent kartą šį žodį sulaužei, gali būti paduotas į vidinį biržos teismą. Tai reiškia, kad esi nepatikimas, su tavimi niekas neturės verslo reikalų. Kai pateikiau paraišką būti priimta į biržą, buvau nuodugniai patikrinta, perėjau net apklausą melo detektoriumi.
Be to, reikia gauti penkias rekomendacijas iš kitų deimantų biržos narių, jie turi garantuoti tavo patikimumą 150 tūkst. dolerių. Tai reiškia, kad jeigu aš ką apgaučiau, jie savo turtu turės padengti mano įsipareigojimus. Deimantų biržos yra keliose šalyse, Izraelio laikoma viena didžiausių, tad ir į ją patekti sunkiausia. Išvardijau tik keletą įdomesnių reikalavimų kandidatams. Nenuostabu, kad jie tokie aukšti – šis statusas suteikiamas visam gyvenimui ir yra paveldimas.
- O dabar nusprendėte deimantų atvežti ir į Lietuvą?
- Taip, prieš metus Vilniuje šventėme mano gimtadienį ir nusprendėme grįžti ten, kur mūsų šaknys. Stiklių gatvėje atidarome biurą, kuris vadinsis „The Factory Jewellery and Diamonds by Ribas“. Ten bus ir mūsų parduotuvė, ir darbo vieta, ir gamykla. Deimantus parduosime tiesiogiai juvelyrams, taip pat siūlysime ir gatavus papuošalus klientams. Tai šeimos verslas, į kurį įsitraukę ir abu mano sūnūs.
- Kaip atsidūrėte Izraelyje?
- Buvau ištekėjusi už Lietuvoje gyvenusio žydo, su juo pirmą kartą į Izraelį atsikraustėme dar 1992 metais, turėjome tos šalies pilietybę. Po dvejų metų grįžome į Lietuvą planuodami neilgai trukus išvažiuoti į Kanadą. Tačiau užsibuvome čia iki pat 2000 metų, kol būdama 34 metų mirė mano sesuo.
Man tai buvo be galo skausminga, bet nusprendžiau, kad turiu du pasirinkimus: klimpti į depresiją arba eiti pirmyn. Pasirinkau antrąjį variantą, norėjau pakeisti savo gyvenimą, todėl vyrui pasiūliau persikelti į Izraelį. Vaikai dar buvo maži, vienam jų – dešimt, kitam – penkeri metai. Netrukus vyras nusprendė, kad jam Izraelyje bus per sudėtinga, jis iš karto pradėjo skraidyti į Lietuvą, nes norėjo tai butą, tai namus parduoti, ir vis negrįždavo.
Pajautusi, kad viskas eina ne į tą pusę, grįžau į Vilnių, kur ir paaiškėjo, kad viskas tarp mūsų baigta. Kartu pragyvenome vienuolika metų, o išsiskyrėme po trijų mėnesių nuo atvykimo į Tel Avivą. Po skyrybų supratau, kad dabar savimi bei savo šeima reikės rūpintis pačiai, pagalbos iš nieko nesulauksiu, o jos ir nereikėtų laukti.
Man labai padėjo mąstymas, kad vaikai yra mano ir tik mano, kad aš nuo nieko nepriklausau. Kai tai nusprendžiau, nieko iš buvusio vyro neprašiau, nereikalavau man ką nors duoti. Žinojau: ką pati pasieksiu, tą ir turėsiu. Kovojau už save ir savo vaikus. Hebrajų kalbos beveik nemokėjau, nė vieno artimo žmogaus ten neturėjau, po skyrybų net nebuvo kam paskambinti sunkiomis akimirkomis. Atsimenu, kartą vaikui prasidėjo kažkoks astmos priepuolis, aš išbėgau į gatvę šauktis žmonių pagalbos, nes nežinojau, ką daryti. Va taip viskas ir prasidėjo – be nieko. Tačiau po sesers mirties buvau patyrusi tiek skausmo, kad po to jau niekas nebeatrodė baisu.
- Ką veikėte prieš tai?
- Padėjau vyrui jo versluose. Buvau pradėjusi prekiauti nekilnojamuoju turtu – pastebėjau, kad buvo palankus metas pirkti namus, tad kelis nupirkome. Tai buvo labai sėkminga, nes netrukus stipriai išaugo jų kainos. Tuo užsiėmiau, kol auginau vaikus. Taip pat buvau trumpam išvažiavusi į Paryžių, kur mokiausi grimerės darbo, Vilniuje atidariau fotostudiją, be fotosesijų, kūrėme ir makiažus.
Dabar tai labai populiaru, o tada ši studija buvo pirmoji, nieko panašaus nebuvo, sulaukiau ir spaudos dėmesio. Tačiau vyras tokia mano veikla nebuvo patenkintas, tad šis užsiėmimas greitai baigėsi. Kai išvykome į Izraelį, vyras rūpinosi Lietuvoje turimo nekilnojamojo turto pardavimu, tad viską, kas buvo registruota mano vardu, perrašiau jam. Ir... taip baigėsi mūsų santuoka. Visas bendras turtas dingo, vyras viską pasiėmė. Nesitikėjau tokio elgesio iš šio žmogaus, bet... padarė, tai padarė.
Vyras labai norėjo, kad grįžčiau į Lietuvą, bandė mane priversti, grasino, kad man nieko neduos. Sakiau: „Neduok, nepagąsdinsi.“ Jis buvo įsitikinęs, kad tuoj grįšiu, neišgyvensiu viena. O kai mane kas nors pagąsdina, man sukyla dar didesnės ambicijos. Iki skyrybų gyvenome labai gerai, o po jų likau su vieninteliu turtu – dviem vaikais, kuriais reikia rūpintis. Ką turėjau, viską pardaviau, atsisakiau visų papuošalų, net ir be lovos buvau likusi. O Izraelyje viskas brangu, ten reikia turėti dešimtis tūkstančių vien tam, kad išgyventum ir apmokėtum bazinius poreikius. Susiradau darbą parduotuvėje, dirbdavau kasdien po dvylika valandų, kad tik galėtume išgyventi, kad pajėgčiau sumokėti už butą ir nupirkčiau vaikams maisto.
Viskas buvo susidėję į vieną vietą – skyrybos ir pinigų trūkumas, vyro linkėjimai visko, kas tik gali būti blogiausia, didžiulis skausmas dėl sesers mirties. Tačiau daugelis manė, kad mano gyvenimas – rožėmis klotas. Vieni žmonės, kai neturi pinigų, kraustysis gyventi kažkur toliau, į miesto pakraščius, ir prisitaikys prie tos aplinkos. Aš visada gyvenau prabangiausioje miesto dalyje, taikiausi į tą aplinką, kuri man buvo artima. Į pasaulį žiūriu pro rožinius akinius, nieko nebijau, atrodė, viskas man bus gerai. Visas problemas galiu išspręsti.
- Kita moteris Jūsų situacijoje būtų puolusi į depresiją.
- Turėjau didžiulį troškimą laisvės, norėjau pati lemti savo gyvenimą, ne kad man kas nors aiškintų, kaip gyventi. Aš pati žinau, ko man reikia. Daug kas sakė: „Tu ką, durna, važiuoji į Izraelį? Ką ten darysi, gal išprotėjai?“ Visi tie, kurie dalijo tokius patarimus, taip ir liko toje pačioje vietoje, o aš jau esu labai tolimą kelią nuėjusi. Niekada nereikia klausyti kitų.
Daugiau apie tai, kaip D. Ribas pavyko susikurti tokį gyvenimą, apie kokį svajojo, sužinosite perskaitę knygą „Moterys. 12 Įkvepiančių istorijų“.
