Nepriklausoma Lietuva – kokia ji mūsų mintyse?
Kiekvienas turime savo nuomonę ir įsitikinimus apie viską, kas vyksta mūsų gyvenime ir pasaulyje. Vienais reiškiniais džiaugiamės, kitais – piktinamės, todėl nebus identiškai vertinančių savo šalį ir jos vaidmenį asmeniniame gyvenime. Tačiau kaip ten bebūtų esame lietuvių tauta – mus vienija ne tik kalba, papročiai, bendrystės ryšiai, bet ir pati Lietuvos žemė bei jos istorija.
Šiandieninis gyvenimo tempas retai kada leidžia stabtelėti ir pamąstyti apie tai, ką mums reiškia gyventi Lietuvoje, naudotis jos ištekliais, grožėtis gamta ir pajausti, kaip gera, kad esame būtent čia bei turime vieni kitus.
Tad nors trumpam pamirškime politiką, mokesčius ir kainas. Paklauskime savęs – kiek svarbi Lietuva, mus nešiojanti žemė, namai, kur esame mes gimę, iš kur kilusios mūsų šaknys, proseneliai, seneliai ir tėvai? Juk gera prisiminti ankstyvą vasaros rytmetį garuojančią žemę, mylimą sodą ar ežero pakrantę, banguojančius javų laukus ir ošiančius miškus.
O kaip malonu atsiminti laukiančias mamos rankas, šiltą maistą, garuojantį ant stalo, ir jaukius namus, kur gera ir saugu. Kokia jausmų banga užlieja sugrįžus po ilgos kelionės iš svetimos šalies, o gal iš miesto į gimtinę, kur viskas gyva atminty – medžiai aukšti, dangus nutviekstas žėrinčiais saulės spinduliais, kur ryškiaspalviai mamų, močiučių gėlynai kvepia meile.
O ką dabar mums reiškia senolių žemė, upių ir ežerų kraštas, apipintas rašytojų skambiomis eilėmis, nutapytas įvairiaspalvėse drobėse? Ar vis dar esame stipri ir mylinti šalis, „tų didvyrių žemė“ (V. Kudirka)?
Tvirtybė individualume ar vienybėje
Istoriniai faktai liudija, kad susivieniję tarpusavyje tautiečiai apgindavo savo žemes ir valstybės sienas. Dauguma mūsų gali prisiminti miestų kiemus pilnus vaikų, o kaimus – darniai dirbančių žmonių. Dominavo aktyvus socialinis gyvenimas, bendrystė ir artumas.
Šiandien individualumas, saviraiška ir talentai garsina mūsų trispalvę užsienio šalyse. Asmeniniai lūkesčiai skatina siekti profesinių aukštumų, bet ne visada išliekame ištikimi savo valstybei. Kartais aplinkybės ir individualūs tikslai žmones paskatina priimti sprendimus, kurie neretai giliai širdyje sukelia liūdesį ir ilgesį gimtajai šaliai.
Dabar mus vienija internetas ir socialiniai tinklai, kuriuose galima rasti šiltų prisiminimų, artumo bei aktyvaus bendravimo. Tai nėra blogai, laikai keičiasi, keičiamės ir mes, bet gyvas ryšys ir vienybė visuomet bus svarbūs. Kad ir kur gyventume, palaikydami ryšį galime išsaugoti kalbą, tradicijas bei visuomet širdyje jausti savo gimtinę ir jos pulsą.
Kiekvieno iš mūsų indėlis visuomenės labui yra svarbus
Vasario 16-oji kiekvienam iš mūsų, tiek gyvenančiam Lietuvoje, tiek užsienyje, gali būti ta diena, kai galėtume įvardinti, ką gero esame nuveikę ne tik vardan savęs, artimųjų, bet ir tautiečių gerovės.
Juk esame visko mačiusi tauta, nepasiduodanti ir kovojanti už savo identitetą bei valstybės nepriklausomybę. Tad jei gyvensime tik dėl savęs ir asmeninio komforto, galime prarasti tai, ką turime brangiausia – vieni kitus, kalbą, mylimas vietas, kur vaikystėje lakstėme ir svajojome.
Būkime atviri naujovėms, realizuokime savo gebėjimus, siekime asmeninių tikslų, bet visuomet atminkime, kad naudingas darbas visuomenės labui, palaikantis žodis, atjauta ir supratingumas tarnauja mūsų pačių gerovei.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
