Pateikiame knygos ištrauką.
***********************************
Emocinio valgymo ištakos ir ne tik...
Ši knyga nėra įkvepianti sėkmės istorija. Tai realia asmenine patirtimi paremtas pažinimo ir paieškų kelias.
Jei antsvoris – jūsų gyvenimo palydovas, tikiu, kad ne kartą bandėte ieškoti išeities būdų. Šiais informacijos laikais sužinojote begalę dalykų. Tačiau kai kas jums gali būti nauja, netikėta, naudinga. Kai kas nustebs sužinojęs, kad tunkame nuo nerimo, streso ir depresijos. Kai kas suvoks, kad serga depresija, nors net nenumanė.
Knyga, kurioje pateikiu įvairius faktus, mintis, jausmus bei asmenines įžvalgas, gali padėti susivokti, kokiame taške esate, ir pabusti iš „letargo“ būsenos, išsilaisvinti nuo aukos sindromo ir žengti žingsnį savęs link.
Kai pažįsti priešą, lengviau kurti strategijas. Siūlau su juo ne kovoti, bet pabusti gyvenimui.
„Aš esu maistoholikė“, – žiūrėdama į savo atvaizdą veidrodyje ištarė ji ir atsiduso. Giliose lyg du ežerai žydrose jos akyse atsispindėjo sielvartas suvokiant ir pripažįstant sau tiesą. Tą akimirką jos protas dar nesugebėjo įvertinti sieloje vykstančių procesų ir paversti jų mintimis, tačiau vidinėje erdvėje ji pajuto šilumą. Tuomet dar nežinojo, kad pripažinus problemą, ežerų gelmėje slypintis ryžtas keistis, pamažu ims kilti į paviršių.
Stebėdama save veidrodyje ji mąstė, jog beveik visą gyvenimą, nuo tada, kai suvokė save kaip žmogiškąją būtybę, ji augo kartu su monstru, kurį maitino savo energija. Kodėl visą savo gyvenimą turi nešioti neprašytą „svečią“ ant savo pečių, kodėl jis užvaldė jos esybę ir įkalino?..
Maisto naikinimo mašina
Susitikusios su drauge nutarėme užvalgyti ir smagiai pabendrauti kavinėje. Moteris jau kurį laiką gyveno įtemptai, jausdama nuolatinį stresą. Kai pamačiau, kokiu greičiu draugė dorojo atneštą patiekalą, nustebau ir pasijutau… sėdinti priešais veidrodį. Tąvakar nebuvau tokia alkana, tad darbuotis įrankiais neskubėjau, tačiau matant, kaip mus užvaldo emocinis valgymas, kai protas nėra nurimęs, o alkio jausmas pasiekęs viršūnę, suvokiau, jog iš tikrųjų maitinamės ne mes, bet „kažkas“, kas gyvena mūsų galvose ir ką šioje knygoje pavadinau maisto naikinimo mašina...
Jei prisirišimas prie maisto nėra priklausomybė, tai kodėl storėjame metai iš metų?
Nors oficialiai apkūnių, stambių ir nutukusių žmonių liga neįvardijama priklausomybe nuo maisto, aš ją vadinu būtent taip. Tiesa, policijos stambuoliams kviesti nereikia kaip kitiems, priklausomiems nuo alkoholio, narkotinių medžiagų, dažnai siautėjantiems žmonėms.
Įprastai storuliai ramūs ir taikūs, visuomenei problemų nekeliantys žmonės, nebent šokdami į baseiną ištaškytų visą vandenį ar netyčia sulaužytų parke stovintį suoliuką... Problemas jie kelia pirmiausia sau.
Priklausomybe tai vadinu todėl, kad žmogui sunku susitvarkyti su užgriuvusia papildomų kilogramų našta, kurią tiesiogiai veikia mintys ir emocijos. Ir iššūkis jiems daug didesnis vien todėl, kad nevalgyti negalima. Alkoholio, narkotikų, žalingų polinkių galima atsisakyti vienu ypu, o maistas – kasdien vartojamas dirgiklis.
Priklausomybės gimsta galvoje, iš čia jos ir šalinamos keičiant mąstymą. Kol neišrausi šios piktžolės su šaknimis, nepanaikinsi pagrindinės priežasties, tol kad ir kiek benaikintum simptomus, kiek belieknėtum, kilogramai sugrįš. Kažkodėl sėkmingų sulieknėjimo istorijų daug mažiau nei apkūnių ar nutukusių žmonių išgyvenamų vargų. O per pastaruosius 20 metų antsvorio problema pasaulyje virto epidemija. Panagrinėsime ją įvairiais aspektais.
Jei paklausite, kaip priklausomi gali būti vaikai, kurie ne pagal savo amžių sveria gerokai per daug, turiu savo atsakymą. Mat mano papildomų kilogramų rinkimo kelionė prasidėjo vaikystėje, sulaukus maždaug trijų ketverių metų. Priežastis nagrinėsime vėliau, tačiau trumpai galiu pasakyti tiek – buvau mamos, kuri išreikšdavo meilę maitindama savo atžalėlę, mylimas vaikas. Tėvai atsakingi už vaiko mitybą.
Įdomu tai, kad kai kurie vaikai šitokios meilės nepriima ir, kad ir kiek benorėtum įsiūlyti jiems kąsnelį ar du, jie sugebės išsisukti. Jei sočiau pavalgei kartą, du, tris, o porcijos nemažėja, susiformuoja įprotis valgyti daugiau. Suprantu tėvų, kurie pokario laikais stokojo duonos kąsnio, meilę su pilnu šaukštu bėgioti paskui savo vaikus. Taip atsiranda priklausomybė, ir vaikas, išvydęs maistą, nuolatos siekia patirti malonumą.
Teko matyti, kaip dešimtmetis tiesiog pašėlsta, jei negauna savo „narkotiko“. Kadangi berniukas tapo tikru rubuiliu, močiutė nutarė užrakinti virtuvės duris ir neduoti anūkui maisto tada, kai tik jis užsinorėdavo. Isterija buvo tokia pati, kaip ir kito paauglio, kuriam neapsikentę tėvai išjungė internetą.
Beje, priklausomybė nuo interneto ir technologijų irgi labai sunki. Įnikę į virtualią erdvę, neretai joje paskendę ir persisotinę informacija, kitų gyvenimais ir emocijomis socialiniuose tinkluose, žmonės to nesupranta. Jie jaučiasi blogai, lyg apsvaigsta, dažnai nekontroliuoja savęs, tačiau nesupranta, kodėl taip yra. Tik labai maža žmonių dalis, praėjusi „detoksikaciją“, suvokia, kaip juos veikia virtualus „narkotikas“.
Nors laikinai atsijungus nuo išblaškomųjų socialinių tinklų, žmonių savijauta pagerėja, jie tampa žvalesni ir tvirtesni, juos vis dažniau aplanko gera nuotaika. Jie susitelkia į save, atranda laiko kūrybiniams darbams, jiems kyla naujų idėjų. Tam tereikia dviem – trims mėnesiams pamiršti internetinę erdvę, kuri yra plati kaip vandenynas, turi savybę įtraukti ir skandinti.
Jaučiu, kad skaitydami šias eilutes daugelis jūsų neįsivaizduoja, kad galėtų be interneto išbūti bent savaitę. Žinoma, kai beveik visos paslaugos atliekamos internetu, o ir verslas persikėlė į virtualią erdvę, be interneto šių laikų gyvenimas neįsivaizduojamas. Tačiau atsitraukti nuo socialinių tinklų pabandyti verta. Kamuos „absitencija“, bet jei išlaikysite bent porą savaičių, sugebėsite sugrįžti į save, pajausti savo vidinį stuburą.
Reakcijos, kai negaunama savo „narkotiko“, parodo, kad susiformavę įpročiai asmenybę itin žlugdo. Mėgstančius pavalgyti kilogramai palengva, nejučiomis apraizgo riebalų rinkėmis, niūniuoja jiems savo dainelę... Žmogus užmiega „letargo“ miegu ir kenčia pakliuvęs į užburtą ratą.
