Mudu su vyru, kaip ir visi, norėjome, kad sūnus bendrautų su seneliais. Pirmus 10 metų viskas ėjosi idealiai – vasaromis senelis narstydavosi su anūku po ežerą, mokė pažinti laukinius augalus, naktimis stebėdavo žvaigždes per teleskopą. Berniukas visada noriai vykdavo į svečius, jie irgi džiaugėsi. Mums su vyru taip pat buvo smagu, kad yra kur palikti mažąjį, ir kad jis laimingas.
Deja, praėjusią vasarą įvyko TAI... Iki dabar pamenu, kai po darbo atvažiavau, o sūnus verkdamas puolė ant kaklo... „Jis... Jis mušasi“, – klykdamas rodė į senelį...
Pasirodo, vaikas tenorėjo patyrinėti skruzdėlyną, o šešurui pasivaideno, kad jis ten griauna „darbščiųjų skruzdėlyčių darbą“.
Buvau šokiruota. Iškart pasakiau vyrui, kad kalbėtųsi su savo tėvu, arba priemonių imsiuosi aš. Na, pasikalbėjo. Atrodo, suprato. Bet man vis tiek buvo neramu – vargšas vaikutis net nuo staigių judesių krūpčiodavo, galvodavo, kad vėl plos kas nors...
Seni žmonės yra seni žmonės. Atrodo, tik vėl sūnus suartėjo su seneliu, vėl vaikui isterija, šešuras aiškina, kad atsikalbinėjo... Tada supratau, kad metas imtis priemonių.
Savaitgalį atvažiavome visi trys. Smagiai leidome laiką, apsimetėme, kad nieko neįvyko. O kai atėjo laikas atsisveikinti, pasakiau, kad sūnus apsikabintų senelius tvirtai tvirtai, nes kurį laiką jų nematys. „Išvykstate kur nors?“, – bandė juokauti senelis. Taip pat su šypsena atsakiau, kad tikrai taip – išvykstame ten, kur nesmurtaujama, pas mano tėvus. Jie gyvena mieste, tad vaikui ne taip įdomu, be to, mums toli važinėti (gyvena kitame mieste), bet už saviškius bent jau galiu atsakyti – jie niekada nepakels rankos, prieš nieką.
Kaip sakiau, taip ir padariau. Nebevažiavome nei per šventes, nei savaitgaliais. Net nesusiskambinome. Norėjau, kad žmonės suprastų savo klaidą.
Ir štai vieną dieną, po pusmečio, per sūnaus gimtadienį sulaukėme skambučio. Kai nuvykome, išvydome 75-erių vyrą ašarojantį. Prisiekė, kad suprato, kur suklydo, ir labai nori pamatyti anūką.
Nuo tada (tfu tfu tfu) viskas gerai. Prisaikdinau vaikį, kad tik kas – iškart pasakytų. Kol kas draugauja kaip seniau, o vėliau žiūrėsim.
Toks buvo mano problemos sprendimas. Gal padės ir Jums.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti mintimis? Rašykite mums el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nuomonė“.