Dvi savaitės ir stulbinantys atradimai Tailando Rojuje

Tailandas Tailandas… Šalis, apie kurią girdėjau tiek įvairiausių nuomonių ir tiek atkalbinėjimų ten nevažiuoti, nes man jau kiek metų ir ką aš ten veiksiu, kad nusprendžiau imti ir pati pamatyti, ko gi man ten neverta pamatyti.

Tailandas – didelis ir įvairus. Turėjau dvi savaites laiko Gruodžio mėn. iki skrydžio į Lietuvą iš Bankoko, tuo metu Pietuose buvo lietaus sezonas, o Šiaurėje prasidėjo „žiema“ – pats puikiausias laikas ten keliauti. Dvi savaitės prabėgo gana greitai ir nors papildoma savaitėlė būtų pravertusi, džiaugiuosi turiningu laiku bei nuostabiais įspūdžiais. Mano maršrutas buvo toks:

4 d. Chaing Mai – 3 d. Pai – 3d. Vienuolyne – 1 d. grįžusi į Pai, iš kur vėl į Chaing Mai, o iš ten naktiniu autobusu į Bankoką (4 d.)

Pažintis su šalimi prasidėjo nuo Chiang Mai, į kurį atskridusi jau pagalvojau, kad visa iki tol kelionėse mane lydėjusi sėkmė baigėsi. Oro uostas, atstoviu ilgiausią eilę prie muitinės kartu su visais Europiečiais, prieinu prie langelio, paduodu pasą ir matau piktos tetos žvilgsnį, nutaikytą į mane. „Eik pirkti vizos“, sako teta. „Kodėl? Aš gi iš Europos, mums nereikia?“. „Lietuvai reikia“ atrėžia teta ir parodo pirštu kryptį, kur parduodamos vizos atvykus.

Nueinu prie langelio ir sąraše tarp „Afganistanų“ bei panašių šalių pamatau Lietuvą kartu su drauge Latvija. „1000 Tailando batų“ informuoja langelyje sėdintis ne ką linksmesnis dėdė (apie 27 Eur). Š**as, pagalvoju aš, bus man nepasigilinus važinėti. „O kortele galima?“, klausiu aš, nes neturiu juk tų Batų. „Ne, tik grynais“, atrėžia dėdė. Bankomatas tik įėjus pro muitinę, o be vizos niekas manęs niekur neįleis. Šiaip taip išsideru mokėti tuo, ką turiu – dalį Eurais, dalį užsilikusiais Malaizijos Ringitais.

Valiutos keitimo kursas – „Palubinskinis – pagerintasis“. Fu… Na bet vizą bent jau gausiu. Dėdė bumba, kad neturiu net JAV dolerių, o aš jam besišypsodama ir dėstau, kad va kaip būtų patogu turėti galimybę atsiskaityti kortele, nes atvykus iš Europos, iš kur gi man turėti Batų? Kai išgirdau iš dėdės „don‘t have money, go back to your Europe“, tik dar labiau išsišiepiau, apsisukau link muitinės ir skuodžiau kaip olimpietė, kol dėdė nesugalvojo „padėti“ man į tą „savo“ Europą sugrįžti :). Gera pradžia – pusė darbo, sakoma, taip? O kas, jei pradžia „nekažką“…?

Dabar prisiminusi, kaip Tailandas mane pasitiko, šypsausi, nes juk kokia kelionė be nuotykių? O jei labai rimtai, džiaugiuosi, kad ir vėl klausiau savo nuojautos atvykti, kuri manęs ir šį kartą neapgavo.

Chiang Mai – jaukus miestelis, kuriame lengva daugumą objektų aplankyti pėstute, yra nemažai ką pamatyti pačiame miestelyje, didžiulis naktinis turgus, o išsinuomojus motorolerį, galima nulėkti iki šventyklos ant netoliese esančio kalno pažiūrėti saulėlydžio.

Atvykusi į Chaing Mai, iš karto supratau, kodėl Tailandas yra Budos žemė: čia šventyklų, atrodo, daugiau nei gyvenamųjų namų, o vienuolių gatvėse panašiai kaip vietinių. Pamenu, vaikštau po istorinę miestelio dalį, ant suolelio sėdi grupelė visiškai jaunų, dar paauglių budistų vienuolių. Vieni kitiems nusišypsojome, pasisveikinome, užsimezgė pokalbis. Aš papasakojau apie Lietuvą, kurioje yra sniego, jie man – apie vienuolių gyvenimą. Trumpai pakalbėję, nutarėme vieni su kitais nusifotografuoti, o tada mokytojas man ir sako: „ponia, moterims labai arti vienuolių negalima sėdėti, be to jie dar paaugliai, taigi hormonai dabar kaip tik siaučia, o budistams intymus gyvenimas yra uždraustas“. Nelengva, pagalvojau, bet matyt verta.

Chiang Mai patogus dar ir tuo, kad iš ten galima užsisakyti ekskursiją iki vienos iš įspūdingiausių šventyklų, kurias mačiau Tailande. Tai šiuolaikinio meno kūrinys, netoli Chiang Rai esanti „Wat Rong Khun“ arba kitaip dar vadinama „The White Temple“. Pradėta statyti 1996 m., ji išsiskiria tuo, kad yra visiškai balta, o išorėje naudojama daug stiklo, kuris mažomis dalelėmis atspindi saulę ir taip atsiranda įspūdingas švytinčios šventyklos vaizdas. Norint įeiti į vidų, tiltu reikia pareiti vandenį, o tiltas tuo pačiu simbolizuoja ir jungtį tarp Pragaro ir Dangaus. Pragaro sekcijoje matosi ten paliktų kankintis „blogiečių“ kūno dalys, tarp kurių tik vienas moteriškas pirštas, o visi kiti – vyrai. Kažin ką tai turėtų reikšti? 🙂

Beje, ne ką mažiau įspūdingas tam pačiam kompleksui priklausantis dar vienas statinys – auksinis tualetas! Na jis iš tikrųjų nėra padengtas tikru auksu, tik imitacija, bet vis tiek… Čia juk tualetas?! 🙂

Tos pačios ekskursijos metu papildomai aplankėme ir dar keletą objektų, tarp kurių tradicinis kaimas kalnuose ir „trikampis“, kur susikerta trijų valstybių sienos – Tailando, Laoso ir Mianmaro. Atvykus į kaimą, galima už papildomą mokestį eiti į vidų, kur gyvena vadinamosios „Long neck“ genties moterys. Jos ant kaklo nešioja metalines apsaugas, nuo kurių kaklas ir pasidaro ilgas. Pasirodo, šios apsaugos ne šiaip sau. Anksčiau šios genties vyrai visas dienas praleisdavo medžioklėje arba kituose darbuose. Kadangi apylinkėse gyvena tigrai, likusios vienos namuose, moterys užsidėdavo metalines apsaugas tam, kad nuo įkandimų apsaugotų gyvybiškai svarbias kūno dalis – kaklą, riešus ir kojas, t.y. ten, kur stambiosios kraujagyslės.

Beje, įėjimą į kaimą saugo dievai. Jie irgi atvaizduojami kaip žmonių šeima – vaikai ir suaugę. Žvitri akis iš karto pastebėtų, kad vieno iš dievų kūno dalis buvo kažkada pažeista, gal su tigru grūmėsi? 🙂

Kita stotelė buvo Pai miestelis. Jei nebūčiau turėjusi savo sunkiosios kuprinės, būtinai būčiau dariusi tai, ką daro nemažai keliautojų – išsinuomojusi motorolerį ir juo važiavusi iš Chiang Mai iki Pai. Galima nuomotis viename mieste ir palikti kitame, tikrai patogu. Kooookie vaizdai pakeliui! Motoroleris tuo ir būtų patogus, kad gali stoti kur nori kada nori ir mėgautis. Ėch…

Apie Pai girdėjau labai daug gerų atsiliepimų, o dauguma vis kartojo, kad atvykę čia kelioms dienoms, pasiliko savaitei ir ilgiau. Miestelis garsėja savo naktiniu turgumi su įvairiausiais patiekalais, hipiška atmosfera bei „Jungle parties“. Aš, atvykusi į jį, pasijutau kaip lietuviškoje kaimo turizmo sodyboje gražų vasaros vakarą – paprasti mediniai nameliai ant upės kranto, laužai vakare, alus ir pokalbiai. Ir kaip čia neužsibūsi tas kelias savaites…

Aplankyti bei pamatyti yra ką ir netoliese Pai, belieka sėsti ir važiuoti kur akys mato. Tai aš ir padariau. Didžiulė Budos statula ant kalno su įspūdingais vaizdais, nedidelis krioklys, medinis takelis po ryžių laikus ir didžiausią įspūdį palikęs Pai kanjonas.

Ne vieną mačiau, kurie rimtai svarstė, ar tikrai eiti per siaurus takeliu tokiame aukštyje, bet atvykus į tokią vietą, kelio atgal nėra. Po to juk graušiesi visą gyvenimą, kad pabijojai…

Nežinau, ar būčiau Pai „užstrigusi“ labai ilgam, bet dar kelias dienas tikrai būčiau pasilikusi. Dar liko neaplankytas „Fluid swimming pool“ iš natūralių versmių, labiau nutolusios apylinkės su puikiai vaizdais, „Lod Cave“ uola ir daug nacionalinių parkų aplinkui.

Dar labiau į Šiaurę ir dar aukščiau į kalnus buvo mano kitas kelionės tikslas – budistų vienuolynas (Wat PA Tham WUA). Man norėjosi pabūti ramiau, pamedituoti, o to žmonės ten ir važiuoja.

Atvykus mus pasitiko vienuolyne dirbanti moteriškė, supažindino su taisyklėmis, kurių reikės laikytis, pristatė dienotvarkę. Buvimas ir patirtis prasidėjo. Prisipažinsiu, ne viskas buvo lengva, bet ne fiziškai, o morališkai. Ten atvykti ir pabūti rekomenduojama dešimt dienų, nes tik po maždaug trijų dienų, pradedi atsipalaiduoti, mintys rimsta. Dauguma atvyksta kelioms dienoms, panašu, kad labiau smalsumo vedini, o tikrai nemažai išvyksta net ir anksčiau savo numatyto laiko.

Sunkiausia buvo ne tai, kad reikia miegoti ant medinių grindų patiesto plonyčio čiužinuko, ir ne tai, kad budistų vienuoliai valgo tik du kartus per dieną, taigi po pietų 11 val. daugiau netiekiamas maistas. Šalia buvo parduotuvėlė, mes galėjome nusipirkti ko nors, bet man tokia „dieta“ visai patiko. Sunkiausia, o gal tiksliau būtų sakyti, labiausiai nepriimtina, buvo religinės apeigos, kurias irgi turėjome atlikti, bei religinės taisyklės, kurių turėjome laikytis, pvz.: chanting, Budos pagerbimas ir kt. apeigos arba pvz.: meditacijų metu moterys visada turėdavo eiti ar sėdėti vyrams iš paskos, sutemus vyrams ir moterims draudžiama kalbėtis tarpusavyje, eilė prie maisto atskira vyrams ir moterims (nors maistas tas pats) ir taip toliau.

Vis dėlto, šia patirtimi tikrai džiaugiuosi, nes daug ko pasiėmiau bei pasimokiau kalbant apie neramaus proto suvaldymą, taip pat gerbiu kitos religijos atstovus, kurie atvirai įsileidžia pas save visus besidominčius, turi kantrybės kartu būti ir jiems padėti, nors kartais akivaizdžiai mato, kad žmonės ne visada tiki jų tiesomis. Net ir dabar dažnai prisimenu vienuolių pasakojimus, pamokymus, pasidalinimą patirtimi, jų kantrybę, atidų kiekvieno klausiančiojo išklausymą ir labai įdomias, dažnai gana gilias diskusijas. Nemažai tos patirties išsinešiau su savimi ir dabar galiu taikyti praktiškai.

Pabuvimą vienuolyne, sakyčiau, reikėjo perkelti į kelionės pradžią (arba pabaigą?), nes atvykus į gigantiškąjį Bankoką, dingo visas susikaupimas 🙂 Jau seniai, oij kaip seniai nebuvo to jausmo, kai nuolat pasiklysti ir taip visur: didžiuliuose šventyklų kompleksuose, nesibaigiančiuose prekybos centruose, per visą stadioną nusidriekusioje palapinėje, skirtoje gedėti mirusio karaliaus, vakarėlių ir „meilės mylėtojų“ gatvėse. Nepaisant Bankoko „gigantiškumo“, Tailando sostinė tikrai paliko įspūdį.

Prieš atvykdama, labai jaudinausi dėl susisiekimo, nes miestas didelis, visi nuolat pabrėždavo, kad 40 laipsnių karštyje daug neprivaikščiosi, o metro ir traukiniai važiuoja ne visur. Paklausiusi patarimų, viešbutį išsirinkau netoli esančio metro ir visiškai netyčia šalia esančios perkėlos. Perkėla tiesiog negalėjau atsidžiaugti – vos už 0.60 Eur nuplaukti galėdavau palei visą pakrantę! Svarbiausia, nekreipti dėmesio į Hitleriškai nurodymus „susispausti labiau!“ duodančias bilietų pardavėjas, o visa kita – tiesiog malonūs vaizdai tiek dieną, tiek sutemus.

Dar vienas malonus atradimas Bankoke – vietiniai miesto autobusai istorinėje miesto dalyje, kur nevažiuoja traukiniai. Maršrutų žemėlapių ar kokių online sistemų nemačiau, bet maloniai besišypsantys vietiniai puikiai pakonsultuodavo kurį maršrutą pasirinkti, kur išlipti ar persėsti. Ir visa tai vėl už vos kelis Euro centus 🙂

Tikriausiai viena labiausiai įspūdį palikusi šventykla Bankoke – „Wat Pho“, kurioje įsitaisęs per visą ilgį guli gigantiškasis Buda, nes atsistojęs, tikriausiai siektų dangų. Užklydau ten vaikščiodama netyčia, tiesiog eidama su minia ir kai pamačiau tooookio dydžio statulą, supratau, ko gi čia taip visi plūsta.

Rašant apie Bankoką, labai dažnai tenka vartoti epitetą „gigantiškas“, nes tai tiksliausias apibūdinimas daugeliui dalykų ten. Dar viena „gigantiška“ vieta buvo, žinoma, Karaliaus rūmai, į kuriuos eiti nenorėjau, nes buvau truputį pavargusi, nuo visų Bankoko dydžių. Praeisiu pro šalį, pamaniau… Einu, artėju prie rūmų, daugėja žmonių ir ypač apsirengusių juodai. Gal kokia delegacija, pamaniau? Norint eiti toliau, reikia praeiti apsaugos postą, panašiai kaip oro uoste, kur tikrina, ar nesineši ginklų. Praėjau.

Prasideda palapinės, jose visiems dalina vandenį, kad neperkaistų. Einu toliau su minia, ji kažkur plaukia. Pasuku už kampo ir pamatau gal kokio kilometro ilgio eilę juodai apsirengusių žmonių į Karaliaus rūmus! Eilė po truputį judą, visi eina į vidų, aš išsuku iš eilės. Tikrai ten nesigrūsiu. Bet kas čia per delegacija? Su kita minia einu toliau. Prasideda didžiulės palapinės, jose pristatyta kėdžių, kai kur sėdi žmonės. Toliau prasideda maisto zona, kur prie bufetų stovi vėl juodai apsirengę vietiniai, o jiems dalina maistą.

Čia pat didžiulėse palapinėse maistas ir ruošiamas, o atsargas nuolat pildo aplinkui plušantys darbuotojai. Kadangi aš viena vakarienė, pradedu jaustis keistai, o tai kur visi turistai? Einu toliau, ieškau išėjimo, bet visur aptverta…

Šiaip ne taip, randu vieną, prie kurio stovi informaciją teikiantis vyrukas. Pagaliau, radau išėjimą. Kaip tik tuo metu vyrukas aiškina porelei vakariečių, kad į vidų (iš kur išėjau aš :)) įeiti negalima, nes visa erdvė yra skirta tik vietiniams. Nežinau, kaip aš ten patekau nesužiūrėta, bet nusprendžiau vyruko paklausinėti, kas gi čia vyksta. Pasirodo, nuo pat karaliaus mirties kasdien su juo atsisveikinti iš viso Tailando atvyksta vietiniai. Jie į rūmus eina nemokamai, gauna maisto, vandens, net juodų drabužių, jei reikia, ir taip maždaug po 50 tūkstančių lankytojų kasdien! Su karaliumi atsisveikinti vietiniai galės vienerius metus nuo karaliaus mirties, t.y. iki 2017 Spalio mėn. Išgirdusi tokius skaičius, galėjau pasakyti tik „wow…“. Nusišypsojau ir širdingai padėkojau viską taip išsamiai ir su užsidegimu papasakojusiam vyrukui.

Supratau, kodėl visur, kur keliavau Tailande, buvo pridėta didžiulių karaliaus portretų su gėlėmis, o išėjusi pro vartelius, šalia pamačiau dar ir visą turgų, skirtą vien tik prekėms su karaliaus atvaizdu – nuotraukos, dėžutės, plakatai, na viskas, kas tik įmanoma ir ant ko įmanoma atvaizdą uždėti ar kažką užrašyti. Nežinau kodėl, bet prisiminiau vaikystę ir Leniną…

Ir kaip gi būnant Bankoke nenueiti į žymiąją vakarėlių gatvę „Khoasan road“ bei naktinius turgus ir „raudonųjų žibintų kvartalą“. Į pastarąjį TIKRAI nenorėjau eiti, nes visiškai manęs ten netraukė. Ir spėkite ką? Eilinį kartą atsidūriau neplanuotai, tiesiog klajodama, kur akys veda :). Nesužavėjo manęs nei „Khoasan road“ (na gerai gerai, prie keptų šlykštukų buvo faina nusifotografuoti), nei naktiniai turgūs, kuriuose mačiau pačios prasčiausios iki šiol matytos kokybės prekes, nei „mergaitės-berniukai“, stovintys prie barų, vartantys akis pro šalį einantiems vyrams ir nesuprantantys, ką aš čia viena veikiu.

Aprašyti įspūdžius Šiaurės Tailande tikrai užtruko. Ne todėl, kad nebuvo įkvėpimo, o todėl, kad įspūdžiai per kraštus liejosi, taip dar kartą patvirtindami, kad sava kelionė ir savi atsiminimai yra patys įdomiausi :).

Mano atradimai/patarimai:

- Jei nebūčiau važiavusi į vienuolyną, papildomą dieną būčiau skyrusi išvykai į dramblių rezervatą Chaing Mai, kur jie yra globojami ir ten juos galima prižiūrėti. Dar vieną dieną būčiau pasilikusi Pai ir pavažinėjusi po apylinkes toliau, o trečią dieną skyrusi netoli Bankoko esančiam „floating market“, kur ant vandens plaukiojančiose valtelėse vyksta turgus;

- Tailandas (priešingai, nei Indonezija) yra labai puiki vieta pradėti mokytis vairuoti motorolerį. Eismas nėra intensyvus, apylinkės gražios, o važinėti juo tikrai verta;

- Turint laisvesnę dieną geriausia išsinuomoti motorolerį Chiang Mai ir juo vykti iki Pai. Vaizdai pakeliui nuostabūs, galima stoti kada nori ir mėgautis, o jei vairuoti atgal į Chiam Mai nesinori arba kelionės kryptis kita, motorolerį palikti galima Pai arba kitoje stotelėje – Mae Hong Song;

- Būti Tailande ir neparagauti „mango sticky rise“ bei „pad thai“, tai tas pats, kas nebūti Tailande. Mangai čia dieviško skonio!

- Bankokas – gigantiškas, bet susisiekimas tikrai patogus. Nuostabiai išvystyti „Sky trains“, gana dažnai upe kursuojantys greitieji vietiniai laivai, miesto istorinėje dalyje važinėjantys autobusai, o 24/7 visur važinėjantys taxi lyg miesto veidas.;

- Norintiems „shopintis“ čia Rojus, bet bet… Dideli atstumai bei didžiulis prekybos centrų pasirinkimas gali susukti galvą ir išvarginti net nepradėjus. Geriausia prieš tai pagalvoti, ko norisi ir pasidomėti internete, kur tai rasti, pvz.: Dizainerių parduotuvės sutelktos labiau vienuose centruose, kinų prekės kituose ir t.t.