Šį trečiadienį Vyriausybės posėdyje bus svarstomas dokumentas, kurio skambus pavadinimas slepia ne vieną aktualią Lietuvos darbo rinkos bėdą. Kai paskaitai, kad Vyriausybė tvirtins sąrašą profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija ir kurių trūksta Lietuvai, — viskas skamba gražiai. Kai perskaitai profesijų sąrašą, nenoromis nusijuoki: aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojams Lietuvoje nuo šiol priklauso siuvimo technologas, mechanikos inžinierius, maisto produktų ir gėrimų technologas ir daug panašių vidutinės kvalifikacijos Lietuvoje ruošiamų specialistų.
Stygiaus anatomija
Vyriausybės kanceliarijos viešojo valdymo ir socialinės aplinkos departamento viešojo valdymo ir atviros Vyriausybės skyriaus patarėja [pirmas biurokratijos dėsnis: kuo ilgesnis pavadinimas, tuo mažiau reikalingas darbas ten vyksta] Aušrina Genienė pristatydama dokumentą atveria Vyriausybės nariams akis: „56 proc. apklaustų pramonės sektoriuje veikiančių įmonių trūksta kvalifikuotų specialistų“. Ypač prasta padėtis esanti tekstilės, baldų gamybos, medienos ir metalo apdirbimo bei maisto apdirbimo pramonės sektoriuose.
Pažymoje tvirtinama, kad profesijų sąrašas sudarytas pagal profesinių ir visokių kitokių svarbių asociacijų („Infobalt“, „Investuok Lietuvoje“, Lietuvos darbdavių konfederacijos, Lietuvos pramonininkų konfederacijos), Lietuvos darbo biržos ir Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro duomenis.
Vis dėlto žvelgiant giliau, priešingai, nei tvirtinama A. Genienės pažymoje, kad „į sąrašą įtrauktos darbdaviams pačios aktualiausios profesijos iš tų sektorių, kuriuose specialistų paklausa negali būti patenkinama Lietuvoje ruošiamais specialistais“, Lietuvos darbo birža aiškiai informuoja, kad eilės į sąrašą įtrauktų profesijų darbo pasiūla viršija paklausą. Štai mechanikos inžinierių pasiūla paklausą viršija pusantro karto (254 žmonės ieško tokio darbo, laisvų darbo vietų 164), maisto produktų ir gėrimų technologų rinkoje pasiūla beveik tris kartus didesnė, nei paklausa (252 palyginus su 87), o 117 vietų grafikos dizaineriams vaikosi net 357 žmonės (pasiūla viršija paklausą daugiau, nei tris kartus). Taigi, rašydama, kad Lietuvos darbo birža patvirtina, jog „darbo rinkoje ypač trūksta technologijų ir gamybos inžinierių“ kanceliarijos specialistė meluoja ir tiek.
Ūkio ministerijos rašte Vyriausybei taip pat aiškinama, kad aviacijos srityje „ypač reikalingi avionikos inžinieriai, aviacijos inžinieriai, aviacijos mechaninės įrangos inžinieriai, aviacijos technikai“, ir kad „šiuo metu Lietuvoje nėra mokymo institucijos, turinčios tarptautinius reikalavimus atitinkantį sertifikatą ir teisę organizuoti specialius mokymus“, kai tuo tarpu VGTU vykdomos aeronautikos inžinerijos studijos (bakalauro, magistro, vientisųjų studijų programos), Lietuvoje veiklą taip pat vykdo BAA Training Aviation Academy, kurios mokymų centrui dar 2013 m. Europos Aviacijos Saugumo Agentūra suteikė Patvirtintos mokymo asociacijos statusą.
Teikiant minėtą teisės akto projektą ir be jokių rimtesnių įrodymų peršant nuomonę, kad minimi aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojai tiesiog privalo būti gabenami iš trečiųjų šalių, ciniškai ignoruojamas ir tas faktas, jog Lietuva yra visateisė Europos Sąjungos narė.
Lietuvos darbdaviai noriai prisimena esantys Europos Sąjungoje, kai jiems reikia struktūrinių fondų, t.y. Europos mokesčių mokėtojų paramos, tačiau vienas esminių šios Sąjungos principų — laisvas darbo jėgos judėjimas — pro jų dėmesį vis prasprūsta.
Kaip bežiūrėsi, argumentas dėl darbo jėgos trūkumo, kelia pagrįstas abejones. Logiškas klausimas, o kodėl tų darbuotojų trūksta, nekilo nei atviros vyriausybės specialistei A. Genienei, nei Ūkio ministerijos vyriausiajai specialistei Danguolei Andriuškevičienei, rengusioms nutarimo projektą bei pažymą Vyriausybės posėdžiui. Akivaizdu, kad tikrieji dokumento rengėjai — pigia darbo jėga iš trečiųjų šalių suinteresuoti darbdaviai apie atlyginimus, už kuriuos dirbti Lietuvos žmonės nesutinka, nutylėjo, ir iš karto griebė jautį už ragų: paduokite pigesnių trečiųjų šalių „aukštos profesinės kvalifikacijos“ žmonių.
Kam reikalingas toks sąrašas?
Kai darbdavys nori įsivežti trečios šalies darbuotoją , kurio profesijos nėra aptariamame profesijų sąraše, tai tokiam darbuotojui jis privalo mokėti ne mažiau, nei trigubą mėnesinį vidutinį darbo užmokestį, o kai profesija yra sąraše — reikalaujama mokėti tik 1,5 karto daugiau. Kaip bežiūrėsi, pasitaupo. Dar daugiau: žinant kai kurių profesijų darbo laiko apskaitos specifiką, tai, kad dėl „vokelių“ statistinis darbo užmokestis yra mažesnis, nei tikras, panašūs sąrašai puikiai pasitarnauja žemo darbo užmokesčio išsaugojimui.
Tarkime, sąraše matome IT specialistus. Tikėtina, jų trūksta. Bet kas draudžia iš užsienio pritraukiamiems šios srities specialistams mokėti tris kartus didesnį, nei vidutinis darbo užmokestį?
Kas moka už darbdavių kaprizus?
Ūkio ministerijos rašte pažymima, jog priėmus teikiamą nutarimą, „neigiamų pasekmių nenumatoma“. Jokių galimų problemų nepastebi ir Vidaus reikalų bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nepastebi? O gal neturi elementarių kompetencijų suvokti, kad šalia pigia darbo jėga besiremiančio verslo interesų, esama ir valstybės prioritetų, kurie nebūtinai sutampa su godžių verslininkų svajomis.
Atkreipiu dėmesį tik į kelias opiausias darbo rinkos problemas, kurias panašūs sąrašai tik pagilina.
Pirma, tokie sąrašai ir nutarimai menkai suderinami su tos pačios Vyriausybės deklaruojamu nedarbo mažinimo tikslu. Šalyje, kur metų pradžioje priskaičiuojama 152 tūkst. darbo ieškančių žmonių, kur nedarbas gerokai viršija 8 proc. tikrai galima rasti žmonių, kurie turi minimas kvalifikacijas, ir tų, kurie turi potencialias galimybes persikvalifikuoti, tiesa, darbuotojams, galų gale, turi būti pradėtas mokėti adekvatus rinkos darbo atlygis.
Visokie aiškinimai, jog didesni atlygiai sumažins konkurencingumą ir lietuviškų prekių patrauklumą, tėra tuščias atsikalbinėjimas, nenorint adekvačiai investuoti į tinkamą techniką ir darbuotojų mokymus.
Antra, ypač rimtą grėsmę šalies ateičiai kelia ir nestabdomas egoistinis verslo siekis visomis išgalėmis priešintis darbo jėgos brangimui. Konkrečiu atveju tam pasitelkiamas Vyriausybės reguliavimas, kuris ne tik neatitinka rinkos ekonomikos principų, bet dirbtinai stabdo investicijas į aukštos pridėtinės vertės gamybą bei paslaugas. Akivaizdu, kad esant mažoms darbo jėgos sąnaudoms vystyti naujas technologijas paprasčiausiai neapsimoka.
Trečia, panašios verslo praktikos dar labiau didina emigracijos srautus: pigesnė darbo jėga iš trečiųjų šalių tampa dirbtiniu darbo užmokesčio stabdymo barjeru, ir nusivylę šalies gyventojai renkasi gyvenimą svetur, o jau gyvenantys emigracijoje vis geriau suvokia, kad galimos jų darbo vietos atitinka įvežtai pigiai darbo jėgai.
Ketvirta, dokumentas nutyli ir apie papildomą spaudimą viešajam sektoriui. Paruoštose pažymose net neužsimenama, kad jei į šalį bus vežami gyvi žmonės, o ne daiktai, tai jie turi ir įvairių socialinių — išsilavinimo vaikams, sveikatos priežiūros, kultūrinės integracijos poreikių.
Penkta, neseniai Seime patvirtina Nacionalinio saugumo koncepcija tarpe kitų minėjo ir migracijos, socialinės atskirties grėsmes. Nors darbo jėgos iš trečiųjų šalių pritraukimą, jeigu tokia šalimi pasirodo Ukraina, galima paremti geopolitiniais ir/ar moraliniais argumentais, nevalia pamiršti, kad į trečių šalių kategoriją patenka ir Rusija, ir kitos potencialiai nedraugiškos valstybės.
Šešta, įvairiausios darbo rinkos įtampos — pajamų ir galimybių nelygybė, socialinė atskirtis, pigesnių migrantų pritraukimas, auganti neviltis ir socialinė dezintegracija daugelyje net gerokai turtingesnių, nei Lietuva, valstybių jau pagimdė antielitinius judėjimus, inspiravo Didžiosios Britanijos pasitraukimą iš Europos Sąjungos, net kelia plačiai aptariamą potencialią grėsmę visos Europos Sąjungos ateičiai. Didėjanti migracija iš trečiųjų šalių įtampą tik didina, o ne mažina.
Taigi, Vyriausybės pareigūnų atsainūs komentarai, kad panašūs dokumentai nekelia jokios grėsmės ir neturi jokių neigiamų pasekmių terodo menką tiek ekonominį, tiek politinį išprusimą bei kalba apie absoliutų neatsakingumą.
Pabaigoje noriu atkreipti dėmesį į dar vieną faktą. Vyriausybės kanceliarijos Teisės departamento išvadoje aiškinama, kad aptariamas dokumentas ateityje neturėtų būti teikiamas Vyriausybės tvirtinimui, o įsigaliotų vien pasirašius ministrui. Jei Vyriausybė tokiam pasiūlymui pritars, tai pigios darbo jėgos lobistai ateityje tikrai sutaupys ir laiko, ir jėgų, ir lėšų.
Kam tarnauja Vyriausybė?
Savo programoje per 120 kartų paminėjusi žodelį „darna“ spręsdama realios darbo rinkos klausimus tos darnos siekį valdžia pamiršta: tarp 14 puslapių dokumentų nėra jokio Lietuvos profsąjungų žodžio. Nėra ir jokio platesnio sociologų, politikų vertinimo. Itin daugiaplanis, turintis įvairiausių potencialių pavojų ir pasekmių dokumentas menkai išprususių (patikėsime, kad tai lėmė ne korupcija) valdininkų paverčiamas eiliniu technokratiniu popierėliu.
Darbdavių lobistams, pigios darbo jėgos verslininkų naudai atveriamos visos durys, kita visuomenės dalis lieka už užtrenktų durų. Kai kitą kartą visi valdžios vyrai ir moterys susėdę verks dėl augančios emigracijos, savo ašaras jie galės lieti ir ant šito dokumento.