Visos rytmetinės užduotys atliktos, be to, juk šiandien šeštadienis, todėl šiek tiek laiko galima skirti ir laisvalaikiui. Šiaip ar taip, juk ištvėrėme ilgą darbo savaitę, todėl kelias valandas leiskime sau padykinėti ir, kaip sakoma, pasikrauti energijos.
Šiuo metu ypatingų įsipareigojimų neturime, tik vakare esame pasikvietę draugų, todėl pasižvalgykime, kaip gyvena mūsų bičiuliai, ir pakeliaukime po platųjį pasaulį. Įjungiame visus turimus prietaisus: televizorių, išmanųjį telefoną, kompiuterinę sistemą bei skaitmenines lenteles, ir mus tarsi cunamis užlieja informacijos srautas.
Plepėti telefonu
Kol apžiūrinėjame draugų nuotraukas, kuriose šie šlamščia priešpiečius, tylą netikėtai nutraukia telefono skambutis. Ekrane perskaitę vardą, nejučia šyptelime ir prie ausies prispaudžiame aparatą. Spygteli pažįstamas balsas, kuriam įkandin nuvilnija vos girdimas aidas – slaptas zvimbimas iš satelito už 22 236 mylių virš pusiaujo, – tačiau nė vienas iš mūsų nesiimame liaupsinti kosminės erdvės technikos stebuklų; juk mieliau paplepėti apie bendrus pažįstamus, merginas keičiančius dažniau nei mes apatinius.
Mūsų laikai – mobiliųjų telefonų amžius, kai SIM kortelių yra daugiau nei planetoje žmonių. Prie šios patogios nešiotis tobulybės taip greitai įpratome, jog šiuolaikiniai vaikai niekaip negali atsistebėti mano pasakojimais, kaip vaikystėje norėdamas susisiekti su draugais būdavau priverstas skambinti į jų tėvų laidinį telefoną ir iš anksto tartis, kur ir kada susitiksime, – visa tai šiandien atrodo nelyginant senovės legenda, siekianti tolimus viduramžius, o ne 1999-uosius. Prie laidinis telefonas šiuolaikiniam jaunimui atrodo mažiausiai keistai, nors ne vienas mūsų iki šiol turi šią senstelėjusią technologiją, plačiai naudojamą ir biuruose. Dar XIX a. pabaigoje telefonas egzistavo tik dviejų talentingų varžovų galvose švystelėjusios minties pavidalu.
Alexanderis Grahamas Bellas – škotų kilmės išradėjas, kurio aistrą komunikacijų technologijoms paskatino motinos kurtumas ir noras padėti tokiems kaip ji. Persikėlęs į Bostoną ir bandydamas padėti kurtumo negalią turintiems žmonėms bendrauti, Bellas sukūrė visiškai naują prietaisą – elektrinį komunikacijos įrenginį.
Kartu su elektros inžinieriumi Thomu Watsonu jo sukurtas prietaisas, elektros laidais siunčiantis garsų dažnius, anuomet atrodė išties pažangi naujovė, nors ir nebuvo toks pirmasis. 1876 m. Bellas, pats to nežinodamas, dalyvavo įtemptose varžybose, kai varžovas jau lipo jam ant kulnų – jis pateikė pareiškimą telefono išradimo patentui gauti vos dviem valandomis anksčiau už savo varžovą.
Elishos Gray’aus vaikystė nebuvo lengva. Jis užaugo Ohajo valstijoje, fermerio šeimoje, tačiau dėl ankstyvos tėvo mirties buvo priverstas anksti palikti mokyklą. Nors turėjo nagingas rankas, jaunuolis nesėkmingai bandė imtis staliaus, laivų statytojo ir kalvio amato. Tiesa, būdamas dvidešimt dvejų Gray’us nusprendė save išmėginti Oberlino koledže ir siekdamas įgyti elektriko specialybę pradėjo studijuoti fizikos mokslus.
Nors buvo gabus stalius, jau netrukus paaiškėjo, kad tikrasis Gray’aus kelias – elektronikos inžinerija; jis pirmasis sukūrė ne vieną prietaisą. 1876-ųjų Valentino dieną Gray’us įteikė vis dar tobulintiną ateities projektą – detalų telefono planą. Jei būtų suskubęs jį parengti vos diena anksčiau, šiandien pasaulyje jis būtų žinomas kaip garsus išradėjas, tačiau jo paraiška valdininkų stalčiuje nugulė tą pačią dieną kaip ir Bello.
Nuo pat pradžių Gray’us buvo kaltinamas į pagalbą pasitelkęs teisines vingrybes, kuriomis bandęs užsitikrinti, kad jo pareiškimas būtų pirma pastebėtas. Šių dviejų talentingų išradėjų varžybose trečiųjų teismo teisėjai nusprendė, kad pirmesnio būta škoto, nors neseni tyrimai atskleidė, kad Gray’us pateikė tobulesnį projektą. Atrodo, kad sąmokslo teorija turi ir pranašumų.
Oficialiai paskelbtas nugalėtoju Bellas neturėjo daug laiko švęsti pergalės. Jau netrukus vienas po kito pasipylė kaltinimai dėl autorinių teisių, kuriais siekta pasiglemžti jo išradimą; garsiajam išradėjui buvo iškelta bene 600 teismo bylų. Pasakojama, kad netrukus po pergalės ir įnirtingos kovos dėl pinigų Bellas savo patentu mosavo priešais didžiausios Amerikos korporacijos, telegrafo kompanijos Western Union, vadovų nosį, tačiau šie atsisakę jam sumokėti 100 000 dolerių išmoką.
Ši milžiniška suma minima daugelyje istorinių knygų, nors, atrodo, yra pramanyta. Bellui buvo pasiūlytas sandėris, ir šis jau kone sutiko korporacijos milžinei parduoti savo patentą, tačiau derybos žlugo, nes Western Union prezidentas Williamas Ortonas siekė atkeršyti Bello pagrindiniam rėmėjui (ir uošviui) Gardineriui Greene’ui Hubbardui. Šiaip ar taip, Ortonas buvo išdidus ir nepaprastai įtakingas magnatas, o Bellas – tik mažai kam žinomas asmuo. Western Union vadovybė suprato, kad, prireikus telefonų technologijos, jie mieliau pasinaudos Elishos Gray’aus paslaugomis.
Jie elgėsi nelyginant pagrindinis mokyklos futbolo komandos žaidėjas, kuris užsimanęs gali gauti gražiausią šokėją, todėl kurių galų jam siekti akiniuotos keistuolės. Tiesa, visų nuostabai, jau netrukus moksliukas Bellas nusiėmė akinius, išsileido plaukus ir išlaisvino iki tol giliai viduje tūnojusią verslininko prigimtį – greitai telefonas jo gyvenimą pavertė tikra sėkmės istorija.
Keiksnodami netinkamą pasirinkimą Western Union prisiekė taip lengvai nepasiduoti ir pasamdė talentingą išradėją Thomą Edisoną ir įžeistą Bello varžovą Elishą Gray’ų, kurie bandydami apeiti autorinių teisių įstatymą vos vos pakeitė Bello sumanymą, kad garsiajam škotui nebūtų sumokėta nė skatiko. Padedamas partnerių Bellas į viešumą iškėlė įstatymų pažeidimus, tačiau suvokė, kad gali nepelnytai nukentėti, mat Western Union buvo tokia turtinga korporacija, jog nesunkiai galėjo nusamdyti geriausią Amerikos advokatą, kuris Vašingtono Aukščiausiajame Teisme būtų privertęs teisėjus šokti pagal savo dūdelę. Jūs jau man atleiskite nuolatinius palyginimus, susijusius su vidurinės mokyklos realijomis, tačiau 1879-ųjų JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimas aiškiai parodė, kad teisėjų komanda vilkėjo Bellą palaikančius marškinėlius.
Šį skandalą būtų galima prilyginti Dovydo ir Galijoto kovai, nors šiuo atveju, atrodo, Galijotas krito ne nuo mažyčio Dovydo paleisto akmenėlio, o dėl to, kad sau per veidą ne kartą kirto ginklu. Nusivylusi teismo nutartimi ir neįstengdama apginti telegrafo monopolijos, Western Union su išsišokėliu nusprendė sutarti geruoju. Tokie strategijos pokyčiai įvyko 1878 m., po bendrovės prezidento Williamo Ortono mirties, kurią lėmė stiprus insultas. Ortonui mirus, išnyko priešiškumas Bello uošviui, ir kompanija padarė didžiulę klaidą. Bellui jie perdavė 84 skirtingus patentus ir 56 000 telefonų, kuriuos patys buvo įrengę 55 JAV miestuose, ir iki 1896 m. atsisakė telefonų verslo. Bellas septyniolikai metų įgijo laisvę veikti kaip išmano, arba, kitaip sakant, jam buvo suteikta neribota valdžia, nes lyg barzdotas imperijos princas telefonų rinkoje jis tapo vienvaldžiu valdovu. Visą dėmesį sutelkusi į savo šventąjį aukso veršį – telegrafą – Western Union administracija neapdairiai pravėrė narvo dureles ir išlaisvino plėšrūną. Šį veiksmą būtų galima prilyginti sandėriui, kurį sudariusi su varžovu kompanija savo noru atsisako multibilijonų svarų sterlingų ir pareiškia: „Visus šiuos ką tik iškeptus mobiliuosius telefonus pasilikite sau, o mums pakaks ir pranešimų gaviklių.“
Tiesa, pasaulį pakeitė ne tik genialus Alexanderio Grahamo Bello protas ar Western Union spyris sau pačiam į užpakalį. Prie to prisidėjo ir du itin svarbūs garsiojo Edisono – anuomet jis jau buvo beveik visiškai kurčias – išradimai, ir per gana trumpą laiką telefonas tapo kasdienio gyvenimo dalimi.
1878 m. iš akmens anglių granulių Edisonas sukūrė itin jautrų stiprintuvą, kurį įdiegus telefone net ir per tolimą atstumą pašnekovams nebereikėjo visa gerkle rėkti ir buvo galima šnekučiuotis nekeliant balso. O kad kas nors tai paaiškintų traukinyje telefonu plyšaujančiam verslininkui. Tiesa, antrasis Edisono išradimas nieko bendra neturėjo su mokslo intrigomis. Tai buvo tik paprastas žodis.
Vienintelis alio ir įkritai man į širdį!
Pirmąsyk išvydęs Bello sukurtą prietaisą didysis amerikiečių išradėjas Edisonas, baisiausiai nustebęs, kad šis dar ir veikia, tikriausiai šūktelėjo hullo! Hullo, „nesitikėjau tavęs čia išvysti“ atitikmuo, – netikėto įspūdžio kupinas pasveikinimas, koks nevalingai išsprūstų, tarkim, atokaus ugnikalnio viršūnėje sutikus pažįstamą dantų gydytoją. Tiesa, atsisakę nusiimti skepticizmo kaukę, vargu ar patikėsime šia istorija, kuri atrodo pernelyg žavi, kad būtų tiesa. Šiaip ar taip, tai išties būta Edisono, kuris kiek patobulintą hullo versiją hello („alio“) įtvirtino kaip oficialų pasveikinimą atsiliepus į telefono skambutį.
Edisonui atrodė, kad žodelį alio sudaro garsiai ir aiškiai tariami garsai, o tai, jo manymu, be galo svarbu, nes telefoniniais ryšiais visų pirma naudosis verslininkai, ir jų linijos visada bus laisvos, todėl kaskart bandant susisiekti su pašnekovu aparatas neims įkyriai čirkšti, pakaks tarstelėti alio. Trumpai tariant, alio – neatsitiktinai parinktas žodelis, nes šiaip kontorose jis nėra vartojamas, todėl, jam pasigirdus, bus aišku, kad skambinama. Šiandien Edisono pasiūlytas pasveikinimas – visoje Žemės planetoje vienas plačiausiai paplitusių žodžių, nors, tenka pripažinti, mažumėlę esu nusivylęs, kad pirmenybė nebuvo suteikta Bello siūlytam jūreiviškam ahoy. Tik įsivaizduokite, kaip skambėtų garsioji Lionelio Richie daina: Ahoy, is it me you’re looking for? („Ei, ar tai manęs tu ieškai?“).
Tiesa, hello („alio“) toli gražu ne iškart pavyko įsitvirtinti anglų kalbos žodyne. Iš pradžių tik pasiturintieji įstengė namuose įsivesti telefoną, be to, Edisono pasiūlytas pasisveikinimas iš pradžių atrodė perdėm stačiokiškas, todėl išauklėtas skambintojas pokalbį mieliau pradėdavo praktiškesniu klausimu Ar jūs čia? arba įžūloku žodelyčiu Na?.. Tiesa, trikdė ne tik naujasis žodelis alio. Pradėta rūpintis ir asmeninio gyvenimo apsauga, nes daugeliui garbių ponų ramybės nedavė mintis, kad telefonu su jais gali nesunkiai susisiekti vargšai arba griūte užgriūti nepageidaujami klientų ieškančių verslininkų skambučiai. Kita baimės priežastis – galimybė patekti į keblią padėtį, nes atsiliepdamas į skambutį iš tiesų nežinai, kieno balsas pasigirs kitame laido gale, o kur dar tikimybė suklysti renkant numerį, vaikų išdaigos – pastariesiems telefono aparatas buvo spėjęs tapti tikra pramoga – ar techniniai gedimai, kai sujungiama ne su tuo pašnekovu – taip netyčia galima išplepėti visas paslaptis nepažįstamajam arba nepertraukiamam linksmai sau čiauškėti, kol galiausiai paaiškės, kad kitame laido gale niekas nesiklauso. Keli praktiški sprendimo būdai anaiptol neišsprendė visų keblumų.
Kaimo vietovėse net iki XX a. 8-ojo dešimtmečio kaimynai naudojosi viena telefono linija, o tai leisdavo slapčia klausytis svetimų pokalbių, be to, pasipylė skundai dėl telefono liniją apgulusių namų šeimininkių, kurios, užuot nubėgusios gyvai pasišnekučiuoti, viena kitą „lankė“ telefonu ir užėmė liniją ilgiau nei įprastines dvi minutes. Net ir turtingesnių, nuosavą telefono liniją turinčių moterų telefonų kompanijos prašė ilgus pasiplepėjimus atidėti vakarui; kaip paskata vakariniams pokalbiams buvo siūlomi mažesni tarifai, nes dienomis liniją būtina atlaisvinti neatidėliotiniems verslo pokalbiams.
Šimtmečių senumo etiketo taisyklės padeda suvokti, kas dera, o kas ne, ar kaip rašyti laišką, tačiau dėl neseniai atsiradusios naujovės – telefono – laikraščių ir žurnalų redakcijos buvo užtvindytos, kaip mums gali pasirodyti, pačių keisčiausių klausimų, tarkim, ar kalbėdamas telefonu žmogus privalo stovėti taip pašnekovui rodydamas pagarbą? Ar dera vyrui ir moteriai pusnuogiams kalbėtis telefonu? Ar telefono laidu galima pasigauti virusą? Prancūzijoje pasklido gandas, esą telefonais moterys mezga nepadorius santykius, – pasirodo, seksas telefonu ne toks jau šiuolaikinis išradimas, – o štai vyrai ėmė nuogąstauti, ar auralinis santykiavimas prieškambaryje nepasibaigs oraliniu miegamajame...
Tiesa, keitėsi ne tik komunikacijos būdai. Kad veiktų „ką tik iškepto“ telefono linija, reikėjo centrinės telefono stoties, kurios operatorius skambintoją sujungtų su šio pasirinktu abonentu. Ir kam patikėti tokį atsakingą darbą – juk iš operatoriaus kartkartėmis gali būti pareikalaujama pasiklausyti pokalbių? Paaugliais juk negalima kliautis, todėl paprastai ši profesija buvo siūloma jaunoms netekėjusioms merginoms (taip moters darbinėje biografijoje atsirasdavo juoda dėmė); operatorėms buvo prilipinama Alio Merginos pravardė, patvirtinanti, kad, nepaisant snobų pasipriešinimo, Edisono pasiūlytas pasisveikinimas nugalėjo. Atrodo, nei alio, nei pats telefonas niekur neketino trauktis.
Valandų valandas plepėję su draugais neabejotinai išeikvojome visas nemokamas minutes, todėl vengdami didelės sąskaitos metame telefono aparatą į šalį ir pereiname prie rašymo. Išsakomus žodžius transliteruojame ir paverčiame rašytiniais simboliais, o tai yra mielas vakaro užsiėmimas, apie kurį, tiesa, akmens amžiaus veikėjai Ugas ir Nugas nebuvo net girdėję. Ar bent jau iki šiol taip buvo manoma. Tiesa, dabar nebesame tuo visiškai tikri...
