Puikiai žinau, kokią neigiamą įtaką sveikatai daro slopinamas ir užgniaužiamas pyktis. Taip pat žinau, kiek daug beprasmių dalykų pasakau ir padarau susierzinimo akimirkomis, skaudindama savo vaikus ir save. Tad kaip išvengti pykčio, kad niekas aplinkui nenukentėtų, ir ką daryti, kad jis mus aplankytų kuo rečiau?
Ne kovoti su pykčiu, o jį pažinti
Kad ir kaip būtų keista, dažniausiai pykstu ant tų, kuriuos labiausiai myliu. Apie 70 proc. atvejų, kai pykstu, tiesioginiu ar netiesioginiu būdu būna susiję su vaikais, apie 20 proc. atvejų – su vyru ir tik 10 proc. pyktį sukelia kas nors kita.
Supykus ant artimųjų prasideda antrasis etapas, kai imu niršti ant savęs dėl to, kad pykstu ant jų. Trečiame etape, kai jau būnu nusiraminusi, imu ieškoti galimybių susitaikyti su vaikais arba vyru, bet ketvirtojo etapo, kuriame reikėtų susitaikyti su savimi, dažniausiai taip ir nepasiekiu.
Paskutinysis etapas man neįveikiamas todėl, kad visą gyvenimą ieškojau ryšio su kitais, o ne su savimi. Man visada buvo svarbu užmegzti gerus santykius su aplinkiniais, išvengti konfliktų ir kurti bendradarbiavimo galimybes, bet kaina, kurią tenka sumokėti už šiuos gerus santykius, neretai būna vidiniai konfliktai.
Ilgai gyvenau vadovaudamasi įsitikinimu, kad norėti pakeisti kitus yra blogai, o save – gerai. O pastaruoju metu vis labiau linkstu manyti, kad savęs laužimas ir keitimas taip pat gali sukelti skaudžių pasekmių. Jeigu keičiuosi ir tobulėju dėl to, kad jaučiu poreikį, tai vyksta natūraliai, bet jeigu mėginu būti geresnė, nei tą akimirką įstengiu, ir bandau nepykti, nors viduje viskas verda, agresiją nukreipiu į save.
Aišku, pasitaiko, kad tenka skelti sau antausį, nes situacija per daug įkaitusi, bet galvojant apie ilgalaikę asmenybės raidą meilė ir savęs priėmimas gali įkvėpti daugiau teigiamų pokyčių negu savęs prievartavimas ir augimas bet kokia kaina.
Kalbėti apie pyktį galima daug ir plačiai, bet šįsyk norėčiau susitelki į tuos 70 proc. savo pykčio, kuris nukreiptas į vaikus, nes būtent šis santykių modelis geriausiai apnuogina mano baimę ir troškimą kontroliuoti.
Yra tėvų, kurie mėgina atsikratyti pykčio stengdamiesi susidoroti su jo priežastimi, kitaip tariant, vaiku. Užuot išklausę ir supratę vaiką, jie mėgina pastatyti jį į vietą. Galbūt šis palyginimas skamba žiaurokai, bet kartais tėvai klausia manęs patarimo, kaip elgtis, kad vaikai vykdytų jų nurodymus, panašiai kaip tai daro dresuoti šunys. Kaip pasiekti, kad vaikas man paklustų? Kaip padaryti galą jo pykčio priepuoliams? Ar teisingai elgiuosi, jeigu vaikui duodu saldumynų kiekvieną kartą, kai noriu, kad jis padarytų, ko prašau? Daug rečiau sulaukiu klausimo, kaip suprasti, ko nori vaikas, ir kaip su juo užmegzti ryšį.
Kiti tėvai kaltės ieško savyje – smerkia save už nesugebėjimą susitvardyti, kai vaikai vėl užsiožiuoja. Jie kovoja su pykčiu ir labai stengiasi nusiraminti, bet viskas veltui. Kuo labiau pyktį laikysime tabu, tuo labiau jis veršis lauk. Net jei išoriškai pavyksta būti tobulais tėvais, užgniaužtos emocijos ilgainiui gali pasireikšti įvariomis psichosomatinėmis ligomis.
Aš irgi retkarčiais puolu į vieną arba kitą kraštutinumą, nes tai juk taip paprasta – visada ieškoti kaltųjų. Abiem atvejais problema ta, kad mėginame pakeisti save arba vaikus, sumažinti savo arba jų įniršį, bijome pažvelgti pykčiui į akis ir susipažinti su juo artimiau, nes mums įkalta, kad pykti yra blogai. Pyktis laikomas neigiamaa emocija, kurios geriau vengti arba bandyti kuo greičiau nuo jo pabėgti.
Mokydamiesi vienaip ar kitaip įveikti susierzinimą išmokstame susidoroti su pasekmėmis, tačiau jo priepuoliai neretėja, nes nieko nedarome su priežastimi. Patarimai giliai kvėpuoti ar suskaičiuoti iki dešimt praverčia netikėtomis akimirkomis, kai staiga užverda emocijos, bet jeigu jau šimtąjį kartą pyktis apima atsidūrus visiškai tose pačiose situacijoje, akivaizdu, kad norint ką nors pakeisti vien atsipalaidavimo technikų nepakaks. Bėda ta, kad bedugnė tarp tikro ir norimo matyti pasaulio yra pernelyg plati, o jos vidury kaip ugnikalnis kunkuliuojantis mūsų pyktis kliudo nutiesti tiltą.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad veiksmingiausias būdas sumažinti pykčio reikšmę savo gyvenime yra ne kovoti, o prisileisti jį ir stengtis suprasti, kas už to slypi. Kai buvau maža, mane dažnai išberdavo, dėl to aš labai sielvartaudavau. Vienoje anatomijos pamokoje sužinojau, kad per spuogus iš organizmo pasišalina virusai ir toksinai, todėl tam tikra prasme jie netgi išeina į naudą sveikatai. Panašiai galima pasakyti ir apie pyktį: tą akimirką, kai jo per daug, mes kenčiame, bet žvelgiant plačiau pyktis atlieka mūsų organizmui reikalingą funkciją.
Pyktis apima, jeigu žmogus negauna, ko tikėjosi, arba gauna tai, ko nenori ir kas jam kelia grėsmę. Jis mums signalizuoja, kad kažkas negerai, todėl kaskart supykus vertėtų stabtelėti ir paklausti savęs: ko man šiuo metu trūksta arba ko yra per daug? Galbūt aš leidžiu, kad būtų peržengtos mano ribos? O gal man reikia paramos ir supratimo?
Jeigu pykstu ant vaikų dėl to, kad manęs neklauso arba vienas kitą skriaudžia, nesugebu susitaikyti su faktu, kad kas nors vyksta ne pagal mano planą, ir liaujuosi kontroliuoti situaciją. O noras kontroliuoti dažniausiai kyla iš baimės. Tai gali būti pati įvairiausia baimė, pavyzdžiui, baimė suklysti ir būti pasmerktam, baimė nebūti mylimam, vienatvės baimė ar net egzistencinė baimė nebūti. Kuo didesnis nerimas, tuo didesnis poreikis valdyti situaciją.
Kai skiriu pakankamai laiko nuodugnesnei pykčio analizei, beveik visada prisikasu prie savo pagrindinių poreikių ir suprantu, kad bet kurį pavienį pykčio atvejį įmanoma sumažinti iki saugumo ir meilės poreikio.
Problema yra ne noras to, ko man nereikėtų norėti, o tai, kad permetu atsakomybę už savo gerą savijautą kitiems ir tikiuosi, jog atitinkamai elgdamasi pasieksiu rezultatą. Pavyzdžiui, jei labai norisi ramybės ir tylos, imu pykti ant vaikų, kad jie per daug triukšmauja. Man jau ir taip trūksta ramybės, o savo pykčiu tik dar labiau pakurstau vidinę ugnį, tad galiausiai nerimo dar padaugėja. Būdama susierzinusi nesuvokiu, kad pati save pakurstau, nes atrodo, jog dėl visko kalti vaikai, nesugebantys laikytis tylos. Teisingiau būtų pirmiausia rasti ramybę savyje ir tik tada jos ieškoti aplinkui. Juk ne paslaptis, kad ramybė daugina ramybę, o pyktis – pyktį.
Deja, o gal ir laimė, bet žmonėms neišeina primesti principo „stimulas – reakcija“. Ten, kur vyrauja laisvė, negali būti absoliučios kontrolės. Taip sukonstruotas pasaulis. Taip sukurtas žmogus. O aš gyvenu laisvame pasaulyje, ne ištobulintoje kompiuterinėje programoje. Net jei aprengsiu savo vaikus neperšaunamosiomis liemenėmis, negalėsiu jiems garantuoti visiško saugumo. Net jei atsisakysiu miego ir visą parą skirsiu savęs tobulinimui, vis tiek nebūsiu tokia tobula, kad niekada neklysčiau ir visi mane mylėtų, manęs klausytų.
Aš vis dar kartais supykstu ant lietaus, prapliumpančio kaip tik tą akimirką, kai planavau eiti degintis, bet šis pyktis užverda ir praeina, nes suvokiu – kad ir kiek pykčiau, diena netaps saulėtesnė. Jei panašią nuostatą pavyksta pritaikyti ir bendraujant su vaikais, gyventi tampa lengviau.
Dažniausiai tai pavyksta, kai būnu pailsėjusi ir jaučiu harmoniją, tačiau tokie kartai retesni, nei norėčiau. Jeigu sekasi darbe ir iš santykių su partneriu gaunu tai, ko tikiuosi, nelieka poreikio ką nors kompensuoti kontroliuojant vaikus. Tačiau jei prasideda laikotarpis, kai visur atsimušu kaip į sieną, tada ir bendraudama su vaikais darausi itin nervinga.
Jeigu dažnai pykstu ant vaikų, vadinasi, jaučiu nepasitenkinimą. Man atrodo, kad kiti lemia, ar jaučiuosi laiminga, kontroliuoja mano nuotaiką ir apskritai gyvenimą. Vis dėlto pyktis gali pasireikšti ir kaip projekcija – aš nesugebu priimti kažko savyje, todėl priskiriu tai kitiems ir pykstu ant jų, kad nereikėtų pykti ant savęs. Pavyzdžiui, jei jaučiu nepasitenkinimą dėl savo tingumo, mane siutina vaikų nenoras laikytis tvarkos; kai įsijaučiu į aukos vaidmenį, piktina vaikų skundai ir nesugebėjimas prisiimti atsakomybės už savo veiksmus.
Kuo labiau įsisąmoninu savo pyktį, tuo lengviau galiu jį valdyti – ne užgniaužti ar leisti nevaldomai veržtis lauk, o pakreipti situacijai palankesne linkme. Būna, kad reikia išsirėkti, bet būna ir taip, kai tyla iškalbingesnė už žodžius. Kartais prasminga pyktį nukreipti į kokią nors veiklą arba reikia paprasčiausiai išsiverkti.
Pyktis yra kaip sarginis šuo. Jei duodame jam valią ir niekaip neribojame, gali pakenkti kitiems. Jei pyktį kaip šunį pririšime ant per trumpos grandinės, jis nebegalės atlikti apsauginės funkcijos. Pavojus sumažės, tačiau, jei šuo netyčia nutrūks nuo grandinės, pasekmės neprognozuojamos. Todėl siekiu aukso vidurio ir stengiuosi, kad pyktis taptų draugu, o ne priešu; mes patys esame pykčio šeimininkai, todėl reikia išmokti jį suvaldyti kaip dresuotą šunį.
Išvados
• Pyktis savaime nėra bloga emocija, jis padeda atpažinti mūsų nepatenkintus poreikius. Jei į savo pyktį sugebame pažvelgti ne kaip į priešą, o kaip į sąjungininką, neigiamos energijos sumažėja ir ją pakeičia į tikslą nukreipta veikla.
• Nors pyktis dažnai prasiveržia labai agresyviai, niršdami tik reiškiame susirūpinimą savimi arba kitais. Jei sugebame pažvelgti atidžiau ir pastebėti už pykčio slypintį tikslą, galime pasitelkti ir kitas priemones jam pasiekti.
• Alternatyva vaikų auklėjimui pykčiu yra auklėjimas gudrumu, meile ir kantrybe. Emocinis ir fizinis smurtas gali duoti naudos, bet turi neigiamą atspalvį – jo vaisius yra įbaugintas vaikas, nesugebantis prisiimti atsakomybės ir pasiduodantis stipresniojo valiai. Auklėjimas pagal principą „ką pasėsi, tą ir pjausi“, kitaip tariant, pagal priežasčių ir pasekmių dėsnį, formuoja nepriklausomą asmenybę, kuri atitinkamai elgiasi ne todėl, kad bijo, o todėl, kad suvokia situaciją.
