Pasigirdo Prezidentūros akinimas įvesti mokyklos direktorių kadencijas (maksimali kadencija – penkeri metai, toje pačioje mokykloje galimos dvi kadencijos). Iš esmės būtų naivu nepritarti direktorių konkursams ir kadencijoms. Perskaičiusi šią žinią, kalbėjau su mokyklų vadovais, mokytojais, švietimo vadybos specialistais, savivaldybių darbuotojais ir kitais. Direktorių konkursams prieštaraujančių nebuvo, dėl kadencijų taip pat sutiko. Tik ne vienam iškilo klausimas: kodėl būtent dvi kadencijos, o ne trys ar daugiau? Kodėl?
Jau dabar matome kai kuriuos direktorius, tapusius kunigaikštukais ar feodalais, o mokytojai ir kiti darbuotojai tarsi baudžiauninkai, privalantys eiti jo Didenybės uždėtą lažą. Taip, yra susireikšminusių, bet juk ne visi tokie.
Teko susipažinti (ne dalyvauti rengiant) su parengtos Dėl Švietimo įstatymo Nr. I-1489 48, 59 ir 60 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 5(1) ir 59(1) straipsniais įstatymo projekto medžiagos trumpinio turiniu.
Ten rašoma:
- užtikrinti vadovavimo švietimo įstaigoms efektyvumą ir aukštą vadovų kompetencijos lygį, orientuoti vadovus į rezultatą įvedant švietimo įstaigų vadovams kadencijas ir ribojant jų skaičių toje pačioje švietimo įstaigoje, numatant vadovų veiklos vertinimo tvarką ir jos pasekmes;
- užtikrinti skaidrią švietimo įstaigų vadovų atranką, detalizuojant atrankos komisijų sudėtį;
- stiprinti mokyklų savivaldą, detaliai reglamentuojant mokyklų tarybų sudėtį ir reikalavimus
jų nariams;
- skatinti mokytojų ir švietimo įstaigų vadovų atsakomybę, apibrėžiant nepriekaištingą
reputaciją ir nustatant pareigą mokytojams ir švietimo įstaigų vadovams atitikti jai keliamus reikalavimus, įvedant tarnybinių patikrinimų atlikimo ir laikino nušalinimo nuo pareigų pagrindus.
Tikslai ambicingi ir reikalingi. Kitas klausimas: kaip seksis juos įgyvendinti? Ar tam pasirengta?
Numatytas ir vadovų rezervo rengimas, vadovų kaitos grafiko sudarymas, konkursų skelbimas tose darbovietėse, kur direktoriai dirbo, kiti svarbūs darbai. Vis vien neramu, nes, kaip nurodoma medžiagoje, gan didelis vadovų (ne tik bendrojo ugdymo mokyklų) skaičius eina savo pareigas jau dvi kadencijas:
„Statistika apie vadovus bendrojo ugdymo sektoriuje
Iki 4 metų – 103 vadovai;
4-9 metai – 129 vadovai;
10-14 metų – 159 vadovai;
15-19 metų – 170 vadovų;
20-29 metai – 338 vadovai;
30 ir daugiau metų – 182 vadovai.
Statistika apie vadovus ikimokyklinio ugdymo sektoriuje
Iki 4 metų – 150 vadovų;
4-9 metai – 71 vadovas;
10-14 metų – 64 vadovai;
15-20 metų – 54 vadovai;
20-30 metai – 158 vadovai;
30 ir daugiau metų – 139 vadovai.
Statistika apie vadovus profesinio mokymo sektoriuje
Iki 4 metų – 16 vadovų;
4-9 metai – 7 vadovai;
10-14 metų – 11 vadovų;
15 ir daugiau metų – 34 vadovai.“
Be abejo, didelis darbas laukia Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros, tad sėkmingam užsibrėžtų tikslų įgyvendinimui svarbu:
- sustiprinti nacionalinę mokyklų vertinimo agentūrą;
- užtikrinti, kad konkursai būtų profesionaliai parengti ir objektyvūs;
- stiprinti mokyklos bendruomenės įsitraukimą
ir galbūt atlikti kitus svarbius veiksmus.
Akivaizdu, kad laiko mažai ir direktorių rezervo rengimas turėtų būti pradėtas nedelsiant. Tam tikslui galima pasikviesti universitetus. Pavyzdžiui, Vilniaus universitete yra Švietimo politikos centras, kuris kartu su praktikais (ypač patyrusiais mokyklų vadovais) gali pagelbėti rengti rezervą, organizuoti kursus, etc. Gali tai daryti, matyt, ir kiti universitetai. Čia nederėtų pamiršti, kad vadovais galėtų būti žmonės, nebūtinai turintys vadybinės patirties bendrojo ugdymo mokykloje, tačiau turintys edukologinį išsilavinimą, nes bendrojo ugdymo mokykla nėra UAB'as ar kokia panaši institucija – ugdymui būdingi imanentiniai dėsningumai, juos reikia išmanyti.
Dovanokite, bet mokytojas ir mokinys – tai ne paslaugos teikėjas ir gavėjas. Ugdyme dalyvauja ugdymo veikėjai, nedera primityvinti jų santykių (čia netinka ekonominis požiūris, nes jis iškreipia ugdymo esmę – ugdymo dalyviai turi būti visaverčiai, jei orientuojamės į pedocentristinę paradigmą).
Švietimo ir mokslo ministerijai reikės apgalvoti dar daug, nes profesionalūs vadovai yra vertingi – nederėtų jų profesionalumo ignoruoti. Juk dar nėra sudėti pakankami saugikliai nuo politinių vėjų savivaldybėse, svarbu ateityje tobulinti ir vietos savivaldos įstatymą bei atlikti kitus darbus, susijusius su vadovų konkursais ir kadencijomis.
Žinoma, direktorių konkursai ir kadencijos turi būti, bet tam reikalingi ir adekvatūs jų veiklos matavimo rodikliai (kiekybiniai ir kokybiniai), vertinimo skalės bei procedūros ir ypač – pasirengę jų veiklos vertintojai ir įvertintojai. O jei veiklos vertinimas iš esmės koncentruosis tik į testų ir egzaminų rezultatus (nepamirškime, kad nacionalinių testų ir egzaminų užduotys ne visada korektiškos), ignoruojant mokinių brandą ir pažangą? Apskritai, ugdymo ir saviugdos rezultatai bendrojo ugdymo mokykloje nėra dar aiškiai apibrėžti. Geriausiu atveju akademiniai pasiekimai yra matuojami egzaminų, kitų testų rezultatais. O čia padirbėti dera LR ŠMM. Juk net nesolidu matuoti direktoriaus veiklos rezultatą, nepateikus skaidrios vidurinės bendrojo ugdymo mokyklos brandos sampratos.
Reikėtų atkreipti dėmesį ir į Mokyklos tarybą, kad joje nebūtų surinkti „parankūs“ vadovams nariai, kad jie dirbtų profesionaliai ir turėtų didesnes galias vadovų veiklos vertinime. Neturėtų likti vietos veiklų imitacijai. Žinome, kad simuliakrų ir imitacijų mokykla išgyveno ir tebeišgyvena ne vieną. Nesinori, kad numatomi rimti žingsniai būtų nerezultatyvūs. Kitaip bus galutinai pakirstas visuomenės tikėjimas ir pasitikėjimas mokykla.
Turime visi kartu sutarti, kaip veiksmingai ir protingai spręsti mokyklų direktorių konkursų ir kadencijų įgyvendinimą, siekiant mokyklų veiklos efektyvinimo. Juk mokyklų vadovai, mokytojai, savivaldybių darbuotojai ir kiti švietimo darbuotojai (ir ne tik) turi minčių. Proaktyvi vadyba ypač svarbi, norint išvengti problemų ir sėkmingai įgyvendinti iškeliamus ambicingus tikslus. Siūlau aptarti numatytų tikslų įgyvendinimo galimybes, galimus trikdžius ir parengti aiškų tikslų įgyvendinimo planą, numatant ir išteklius (ne tik finansinius). Aišku, yra numatomi reformą rengiančių žingsniai.
Iki įstatymo įsigaliojimo turi būti parengti poįstatyminiai teisės aktai ir atlikti kiti veiksmai:
- parengti mokyklų vadovų rezervo tvarką ir sudaryti vadovų rezervą, įtraukiant pedagogus;
-parengti ir iš anksto paskelbti vadovų konkursų grafiką. Visų pirma skelbti konkursus tose įstaigose, kuriose vadovai dirba ilgiausiai;
-parengti vadovų veiklos vertinimo tvarką ir atnaujinti mokyklų vertinimo tvarką, numatant pažangos vertinimą;
- parengti pagalbos suteikimo švietimo įstaigai tvarką, numatant vadovų ir mokytojų mentorystę;
- parengti mokytojų etatinio apmokėjimo tvarką, integruojant ir klasės krepšelio modelį;
- numatyti trūkstamų specialistų parengimą profesinėse mokyklose (auklėtojų padėjėjai) ir aukštosiose mokyklose (švietimo įstaigų administravimas, profesijos mokytojų rengimas);
parengti pedagogų rengimo aukštosiose mokyklose ir kvalifikacijos kėlimo tvarką.
Jie logiški, bet vis vien lieka klausimas: ar viskas apgalvota, sudėliota, ar nepaskęs rutinoje, o ketinimai teliks ketinimais? Pertvarka reikalinga, ir jos žingsniai turi būti žengiami nedelsiant. Tik ar tam užteks politinės valios sprendimų priėmėjams ir , be abejo, įgyvendintojams sisteminės ir nuoseklios veiklos, įgyvendinant tokį atsakingą žingsnį? Kitaip vėl suksimės ydingame rate.