Per spalvingą savo karjerą 39-erių metų Emmanueliui Macronui teko studijuoti filosofiją, užsiimti investicine bankininkyste ir eiti ekonomikos ministro pareigas. Todėl nekeista, kad šio nepriklausomo kandidato į Prancūzijos prezidento postą kalba kai kuriais atžvilgiais iš esmės skiriasi nuo varžovų.
Netipinės atrodo ne tik reiškiamos idėjos, bet ir kalbos, kuria jos išsakomos, pasirinkimas. Pavyzdžiui, įsitikinimus, kad Europai būtina suteikti dar vieną šansą, Berlyno Humboldtų universitete susirinkusiai auditorijai E. Macronas dėstė nepriekaištinga anglų kalba.
Kalbėdamas apie ateities perspektyvas, E. Macronas stengėsi įtikinti, kad yra vienintelis Prancūzijos atstovas, su kuriuo dar gali būti siejamos Europos, kaip bendrąja rinka, tais pačiais moraliniais įsitikinimais, viena valiuta ir vieningu senajame žemyne puoselėjamų vertybių siekiu pagrįstos bendrijos, viltys, rašo foreignpolicy.com.
Nors priešais save regėjo Humboldtų universiteto dėstytojus ir studentus, tikruoju savo adresatu E. Macronas neabejotinai laikė kur kas platesnę auditoriją. Jis siekė mobilizuoti ne tik Prancūzijos ir net ne tik Vokietijos akademinę bendruomenę, bet ir visą pagal „Erasmus“ ar kitokias programas užsienio valstybėse narėse studijuojantį jaunimą.
Sprendžiant iš klausytojų reakcijos ir gerėjančių Prancūzijos visuomenės apklausų rezultatų, E. Macroną, nors ir neremiamą nė vienos politinės partijos (o gal kaip tik todėl), jau vargu ar galima pavadinti mažai žinomu kandidatu. Panašu, kad vis daugiau Prancūzijos rinkėjų į jį gręžiasi kaip į lūkesčius pateisinsiantį lyderį. Vis dėlto kol kas taip ir neaišku, ką, be ryžto ir entuziazmo, šis kandidatas gali pasiūlyti.
Kaip ir buvo tikėtasi, E. Macronas sulaukė kandžių pastabų iš Nacionalinio fronto atstovų už pasirinkimą Berlyne kalbėti angliškai. Kraštutinės dešiniosios partijos žinutės socialiniame tinkle „Twitter“ buvo ūmios ir negailestingos. Partijos iškelta kandidatė Marine Le Pen paskelbė: „Kandidatas į prezidento postą E. Macronas nuvykęs į Berlyną kalba angliškai.“ Šalia akivaizdžiai triumfuodama ji pridūrė: „Pauvre France!“ („Vargšė Prancūzija!“).
Kalbos pasirinkimas Prancūzijoje – labai svarbus rodiklis – juk pasirinkta ne prancūzų, o anglų kalba. Prancūzai jau nuo seno būgštauja, kad gimtąją jų kalbą, kuria rašė tokie klasikai kaip Moliere‘as ir Pierre‘as Corneille‘is, vieną dieną užgoš anglų kalba. Tai juk grėsmė ne tik kalbai, bet ir visai prancūzų tautai. Be to, M. Le Pen įtūžį veikiausiai sustiprino prastos jos pačios anglų kalbos žinios, nors ši charakteristika tikrai netapo kliuviniu nė vienam į Eliziejaus rūmus įžengusiam šalies vadovui. (Reikia pasakyti, kad daugelis Penktosios Respublikos prezidentų buvo priešiškai nusiteikę anglų kalbos atžvilgiu.)
Turint omeny didžiulį M. Le Pen ir centro dešinių Respublikonų partijos kandidato Francois Fillono populiarumą, apie kurį byloja viešosios nuomonės apklausos, E. Macrono pasirinkta strategija gali panašėti į politinę savižudybę. Ir M. Le Pen, ir F. Fillonas pasisako ne tik prieš migrantus ir pabėgėlius, bet ir prieš Briuselio ginamą Jeano Monnet paremtą vieningos Europos idėją. M. Le Pen be atvangos agitavo kovoti prieš Prancūziją užplūstančius migrantų srautus. Ji teigė: „Imigracija neatveria jokių galimybių. Tai – našta. Mes neturime nei priemonių, nei noro, nei energijos parodyti pasaulio nelaimingiesiems dar daugiau dosnumo.“
F. Fillonas, net būdamas katalikas, yra toks pat negailestingas žmonių, kuriems likimas lėmė gimti karo siaubiamuose regionuose, atžvilgiu. Sausio 11 d. F. Fillono išdėstyta nuomonė imigrantų klausimu laikraštyje „Liberation“ buvo pristatyta kaip „tikra sensacija“. Užuot apžvelgę F. Fillono planus siekti, kad būtų sumažinta arba apskritai panaikinta valstybei tenkanti pagalbos imigrantams našta, laikraščio žurnalistai akcentavo kandidato į prezidentus ketinimus įvesti kvotas iš Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių atvykusiems migrantams.
Kalbant apie Europą, reikia pasakyti, kad F. Fillonas iki šiol prisimenamas kaip tas, kuris 1992 metais balsavo prieš Mastrichto sutartį, ir nors dabar save apibūdina kaip europietį, primygtinai reikalauja, kad Europoje, kurioje puoselėjama pagarba tautoms, būtų pripažįstamas Prancūzijos suverenumas. Žinoma, jei Europos Sąjungos apskritai neegzistuotų, M. Le Pen tektų ją sukurti, nes kažkam juk reikėtų suversti visas kaltes siekiant politinės lyderystės.
Pagaliau, tiek F. Fillonas, tiek M. Le Pen ne kartą akcentavo išsikeltus su nacionaliniu identitetu susijusius siekius. Šį mėnesį F. Fillonas privertė nustebti pranešdamas, kad yra Charles’io de Gaulle‘io idėjų šalininkas ir krikščionis. Religingumu toli gražu nepasižyminti M. Le Pen teigia ištikimybę klasikinėms kraštutinės dešiniosios pakraipos (ir antisemitinių pažiūrų) ideologų, tokių kaip Maurice Barrès ir Charlesas Maurras, išplėtotoms doktrinoms. Atrodytų, kas gali sieti tokius iš pažiūros skirtingus diskursus? Visgi verta pripažinti, kad nė viename iš jų neatsirastų nė vieno net 5 mln. Prancūzijoje gyvenančių musulmonų užtariančio žodžio.
Kitados E. Macrono kolegomis buvę veikėjai iš Socialistų partijos tikrai nesistengė atsiriboti nuo tokių teiginių. Štai jų lyderis, kandidatas prezidento rinkimuose, buvęs ministras primininkas Manuelis Vallsas ėmėsi iš peties interpretuoti respublikanizmą. Jis pasisakė už burkų pavyzdžiu sukurtų visą kūną, išskyrus veidą, dengiančių maudymosi kostiumų uždraudimą ir įspėjo Prancūzijoje gyvenančius musulmonus pasistengti būti labiau diskretiškais išpažįstant savo religinius įsitikinimus.
Imigrantams ir Europos, kaip vieningos sąjungos, idėjai priešiškų nuotaikų kontekste E. Macrono pozicija atrodo dar labiau išskirtinė. Ji atspindi ne tik šio veikėjo politinius ir moralinius įsitikinimus, bet ir išsikeltą strategiją. Jis tiki, kad ir prancūzus, ir vokiečius vis dar galima patraukti bendros Europos projektu. Kalbėdamas apie Berlyne per kalėdinę mugę įvykdytą teroro išpuolį jis teigė: „Mes visi berlyniečiai, visi europiečiai.“ E. Macronas pasisakė už didėjančią, bet ne mažėjančią Europos Sąjungą. Anot jo, „pabėgėlių negalima išstumti iš nacionalinių bendruomenių ir atsitverti nuo jų barikadomis“. M. Le Pen ir M. Vallsui į pabėgėlius žvelgiant kaip į naštą, E. Macronas tvirtina, kad jų atvykimas atveria papildomų „ekonominių galimybių“ tiek Prancūzijai, tiek visai Europai.
Įsidėmėtina, kad E. Macronas negailėjo pagyrų Angelai Merkel už pastangas neišduoti „visus siejančių vertybių ir laikantis visiems priimtino garbės supratimo priglausti ir apgyvendinti nelaimės ištiktus pabėgėlius“. Šios A. Merkel pastangos, anot E. Macrono, yra ypač sveikintinos todėl, kad buvo pademonstruotos terorizmo grėsmės akivaizdoje. Visgi reikia pasakyti, kad E. Macronas ne vien palaiko A. Merkel vykdomą politiką pabėgėlių atžvilgiu. Jis provokuojančiai atsiliepia apie jos pinigų politiką. Apibūdindamas eurą kaip šiek tiek vertingesnį už Vokietijos markę, jis ragina Vokietiją imtis augimą ir investicijas skatinančios strategijos ir nuolat didinti prastesnėse ekonominėse sąlygose atsidūrusių Europos Sąjungos valstybių narių galimybes. E. Macronas įspėjo, kad jei Berlynas elgsis priešingai, euras neišsilaikys nė 10-ies metų.
Labai daug išvadų galima pasidaryti stebint auditorijoje susirinkusių ryžtingai nusiteikusių studentų būrį. Nemažai iš to, ką E. Macronas kalbėjo, buvo skirta būtent jiems. Studentai, savo ruožtu, ne kartą reiškė pritarimą tiek ekonominėms, tiek politinėms E. Macrono pozicijoms. Reikia pasakyti, kad ir Prancūzijoje šio politiko idėjos sulaukia vis daugiau pritarimo. Kitaip nei oponentų organizuojami sambūriai, kuriuose grandiozinių entuziazmu trykštančių palaikančiųjų minių nematyti, į E. Macrono kampanijos renginius pavyksta pritraukti tūkstančius garsiai ir audringai pritarimą reiškiančių bendraminčių.
Didėjantį E. Macrono populiarumą atspindi ir viešosios nuomonės apklausos, kuriomis remiantis, jam jau priskiriama 20 proc. rinkėjų balsų. Su tokiu rezultatu E. Macronas atsiduria trečioje vietoje po M. Le Pen ir F. Fillono. O štai Prancūzijos viešosios nuomonės apklausas rengiančios agentūros „Ifop“ paskelbti duomenys išties nustebino. Jais remiantis, per antrąjį rinkimų turą E. Macronas turėtų įveikti ne tik M. Le Pen (surinkdamas 65 proc. balsų), bet ir F. Filloną (surinkdamas 52 proc. balsų).
Deja, jokios politinės partijos neremiamas E. Macronas ir toliau susiduria su tam tikromis problemomis. Vis dėlto, kaip tvirtina politikos komentatorius Ericas Dupin, su E. Macrono kandidatūra „kažkas vyksta“.
Kaip jis rašo, kristalizuojasi tam tikros E. Macrono paskleistos politinės idėjos. Jas paskatino E. Macrono pažadas stoti į konfrontaciją su įsisenėjusias ideologijas išpažįstančiais Prancūzijos kairiaisiais ir dešiniaisiais.
Prisimindami 2016-aisiais vykusius rinkimus ir referendumus, turime konstatuoti, kad pernai patyrėme daug netikėtumų. Tačiau kitaip nei Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų atveju, Prancūzijoje sulauktas netikėtumas reikštų posūkį gerąja, o ne pavojinga ir neprognozuojama linkme. Reikia pasakyti, kad Prancūzijos rinkėjų pateiktas netikėtumas, ko gero, sustiprintų visos Europos viltis.
