Į DELFI kreipėsi būsima mama Virginija (vardas ir pavardė redakcijai žinoma). Ji pasakojo, kad planuodama vaiko gimimą, neseniai užsuko į „Sodrą“ pasidomėti, kokios išmokos jai priklausys.
Tačiau tai, ką išgirdo, ją šokiravo ir apstulbino. Kadangi ji mokesčius mokėjo dirbdama ne pagal darbo, o autorinę sutartį, už sumokėtus pinigus ji jokių išmokų negaus.
„Bet jeigu žmogus, per mėnesį laiko sudaro 2, 3 arba 5 autorines sutartis ir visi darbdaviai sumoka už jį mokesčius, kur dingsta šie pinigai, kurie sumokėti už legaliai dirbusį žmogų? Paklausus „Sodros“ darbuotojų, šie žino tokią situaciją, kaip įstatymo klaidą ir niekuo padėti negali“, – stebėjosi skaitytoja.
Komentuodami problemą „Sodros“ atstovai DELFI netiesiogiai pripažino – sumokėjus daugiau įmokų, kartais išmokos bus mažesnės arba jų iš viso nebus.
Atsiųstame komentare jie paaiškino: kad gautum motinystės, tėvystės arba vaiko priežiūros išmoką privalai turėti vienų metų draudimo stažą per pastaruosius dvejus metus.
Jeigu, pvz., Greta 12 mėn. dirbs už 1 Eur per mėnesį (įstatymai to nedraudžia), už ją per visą šį laiką iš viso būtų sumokėta maždaug 4,8 Eur socialinio draudimo įmokų. Tokia moteris sukaups reikiamą 12 mėn. stažą.
„Tokiu atveju būtų mokama minimali motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros išmoka. Ji negali būti mažesnė, nei 20 proc. šalies vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio. Šį ketvirtį tai būtų 156,66 Eur per mėnesį“, – komentavo „Sodra“.
Tokio dydžio išmoką įsivaizduojama moteris galėtų gauti daugiau nei dvejus metus nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios.
Jeigu kita moteris, pvz., Ramunė, prieš tapdama mama už pusę metų gaus 3 tūkst. Eur. atlygį pagal autorines sutartis, tai nuo šios sumos už ją bus sumokėta maždaug 580 Eur įmokų.
Tačiau, skirtingai nei Gretai, jai nepriklausys jokios išmokos, nes ji neturės pakankamo stažo, informavo „Sodra“.
Ministerijai svarbiau masto ekonomija
Paklaustas, ar teisinga mokėti daugiau įmokų, bet visai negauti išmokų, ministerijos Socialinio draudimo skyriaus vedėjas Vaidotas Kalinauskas sakė:
„Teisinga yra ta prasme, kad dirbant pagal darbo sutartį jau yra dvišalis susitarimas. Darbdavys žmogų įdarbina netrumpam laikui. Motinystės išmokai reikalingi metai darbo stažo, jeigu jis dirba, bent jau minimumas žmogui turi būti mokamas. Ta teorinė situacija vargu ar galima.
Laikomės nuostatos: kai yra darbdavys, tai yra sudėtingiau dviem susitarti nei dirbantiems savarankiškai arba pagal autorinę sutartį.
Jei per žmogaus prizmę žiūrėti, tai jo įmokų dydis vis tiek nepadengia jo išmokų. Čia yra masto ekonomija, kai pagal darbo sutartis visi moka nustatyto dydžio įmokas. Tie mažiukai, jiems kompensuoja išmokas mokantys didesnes įmokas“.
Vedėjo vertinimu, gerai, kad dirbantys pagal autorines sutartis moka įmokas, tačiau negauna išmokų.
„Manau, kad taip, tai yra teisinga, nes autoriai gauna nereguliarias pajamas, taigi negali jiems užtikrinti atitinkamų išmokų.
Motinystei yra atitinkamas reikalavimas – tai samdomą darbą pastoviai dirbantis žmogus. Tokiu atveju papurtyt galima ir patį darbdavį, kodėl atlyginimai tokie maži ir, sakykime, kai vienas darbuotojas – irgi galima. Na, kai savo laiku buvo ta raganų medžioklė dėl motinystės išmokų“, – komentavo V. Kalinauskas.
Siūlo peržiūrėti sistemą
Asociacijos „Nacionalinis aktyvių mamų sambūris“ atstovė Rasa Žemaitė įsitikinusi, kad šią padėtį reikėtų keisti:
„Manau, kad ši situacija susidarė dėl to, kad su autorinėmis sutartimis dirbantys žmonės ilgą laiką apskritai neturėjo socialinio draudimo. Tiesiog neturime ilgalaikės patirties, kaip tai naudoti ir kas bus. Kai socialiniu draudimu apmokestino autorines sutartis, tada pasižiūrėta primityviuoju žvilgsniu ir į terminus, o ne į sumokėtas sumas.
Pašnekovės įsitikinimu, po visų pastarųjų pakeitimų atsirado realus poreikis dar kartą iš esmės peržiūrėti ne tik motinystės ir tėvystės arba sveikatos apsaugos, arba vaiko teisių, bet visą platesnį kontekstą.
„Dabartiniai žmonės, kuriems atsiranda prievolė mokėti mokesčius iš tiesų skaičiuoja ir klausia, o ką iš to gausiu ir kodėl tuos mokesčius turėčiau mokėti.
Argumentacijos mokėti mokesčius Lietuvoje ir taip gerokai stinga. Tikrai tie, kurie moka, ypač dirbantys žmonės, įvairiausių mokesčių pavidalu sumokantys daugiau negu pusę pajamų, iš tikrųjų negauna grąžos, tiek, kiek tikisi.
Patekę į sudėtingą situaciją ir atėję į „Sodrą“ ar valstybę prašyti išmokos arba pašalpos, aišku, dažniausiai mes negauname tiek, kiek tikimės arba kiek įmokėjome“, – komentavo pašnekovė.
Lietuvoje – unikali situacija
R. Žemaitės nuomone, vienas iš dabartinės vyriausybės iššūkių yra peržiūrėti pačią sistemą ir įvertinti, ką žmogus, įmokėjęs draudimines įmokas, atitinkamai gauna arba gali tikėtis gauti:
„Kita vertus, kad prieš tai irgi buvo nenormalu, kai visas mechanizmas išlaikytas tik iš dirbančiųjų įmokų – ir pensijos, ir ligos ir nedarbo draudimai, ir kiti draudimai.
Statistika rodo, kad Lietuva ir taip iškrenta iš bendro konteksto. Visi ekspertai ir tyrimai, pvz., Tarptautinio valiutos fondo ir kt., nuolat sako, kad dirbančiųjų mokesčiai yra labai dideli tik todėl, kad yra labai didelė sistema (įtariu, veikiausiai „sodrinė“), kuri išlaikoma tik dirbančiųjų mokesčių dėka.
Manau, bandymas įtraukti daugiau žmonių, daugiau uždirbančios aplinkos į mokesčių mokėjimą yra sveikintinas, bet iš karto kyla klausimas, o kas po to. Dėl to sistemą reikia peržiūrėti“.
Paklausta, ar nereikėtų trumpinti vaiko priežiūros atostogų, kurios Lietuvoje yra bene ilgiausios palyginti su kitomis šalimis, R. Žemaitė sakė:
„Lietuvoje apskritai unikali situacija: turime bene ilgiausias motinystės, tėvystės atostogas, bet kartu turime ir bene daugiausia skurstančių vaikų. Akivaizdu, mūsų sistema neatitinka vaiko poreikių. Jis nėra vaikas tik tuos 2 metus, kai mokama išmoka. Jis yra vaikas iki 18 metų.
Kitos šalys tai suvokia, dėl to tiek mokesčių lengvatų, tiek švietimo, sveikatos priežiūros sistema yra pritaikytos prie ilgalaikės paramos arba ilgalaikio šeimų skatinimo dirbti. Lietuvoje to nėra. Turime tik vieną laikotarpį – dvejus metus, kai galima atsikąsti nuo pyrago. Visi puikiai supranta, kad tai yra laikas, kai galima jo atsikąsti, o paskui jau teks labai labai ligai mokėti ir nieko arba nedaug gausi atgal.
Taigi kai artėja tas laikotarpis arba kai šeimos jį pradeda planuoti tą laiką, jos skaičiuoja, juk ne sovietmečiu, o pragmatiškame pasaulyje gyvename. Žmonės skaičiuoja, iš ko išgyventi ir išlaikyti vaikus. Per tuos dvejus metus, jiems teisingai pasiruošus, galima gauti pakankamai solidžią paramą arba išmokas, kad iki 18 m. vaiką galėtum bent šiek tiek paremti“.
Pašnekovė skeptiškai vertino galimybę trumpinti vaiko priežiūros atostogas kol sistema neveikia taip, kaip kitose šalyse, kol vaikas bus vertinamas iki pilnametystės arba aukštojo mokslo baigimo, o ne tik per vaiko priežiūros atostogas.
