Buvusi 4 metus nepakeičiama švietimo ir mokslo viceministrė, drąsi rašytoja, rašiusi apie universitetus, Justiną Marcinkevičių, visokius dalykus, kurių gal ir ne visai supranta, N. Putinaitė DELFI portale vėl pasisakė. Šį kartą – ir vėl apie universitetų jungimą ir dabartinės Vyriausybės siūlomą veiksmų planą.

Pasirodo, kad nors krepšelio finansavimo modelis buvo įvestas 2009 metais, ne vienu N. Putinaitės pasisakymu buvo galima tikėtis, kad susidūrę su lėšų mažėjimu, universitetai strategiškai ieškos būdų, kaip spręsti problemas ir kaip stiprėti. Galbūt net ieškos galimybių jungtis. Tačiau tai nevyko ir nevyksta.

Nors finansavimo sąlygos yra pagrindinės organizuojant ar reorganizuojant bet kokią veikiančią sistemą, pirmas klausimas, kurį turime atsakyti, – ko mes siekiame.

Tikslas?

Jei siekiame subalansuoti ŠMM biudžetą – krepšelio metodika tinka. Jei norime pagerinti studijų kokybę ir turėti Lietuvos ūkiui, visuomenei, verslui reikalingų specialistų – nelabai. Jei galvojame apie išlaidų optimizavimą gerinant tiek studijų, tiek mokslo produkcijos kokybę ir universitetų bei visos Lietuvos matomumą Europoje ir pasaulyje – krepšelio metodika netinka. Ir finansavimo metodika netinka.

Ko gero, gerb. N. Putinaitė taip ir nesuprato, kam reikalingos mokslo ir studijų specializacijos kryptys.

Klausimas labai paprastas. Po liberalų ir N. Putinaitės inicijuotos mokslo ir studijų sistemos liberalizacijos, visi universitetai, net tie, kurie nėra universitetai, o tik kolegijos, bandančios vadintis „university of applied science“ (angl.), viliojo studentus plėsdami ratą specialybių, per kurias tikėjosi (ir tai dalinai pradžioje pavyko) pritraukti papildomų studentų. Tačiau, žiūrint į nacionalinio intereso kontekstą, susmulkintos programos davė keletą visiškai netikėtų ir visiškai neteigiamų efektų:

1. Mažėjant studentų – sumažėjo studentų grupės studijų programose. Tai privertė universitetus arba dirbti nuostolingai, arba dirbti nekokybiškai. Taip atsitiko todėl, kad krepšelio pinigai, kuriuos atsineša keletas studentų, yra per maži, kad išlaikytų normalius dėstytojus, normaliu krūviu.

2. Finansinis nesuinteresuotumas veda prie studentų grupių jungimo į didesnius srautus, tokiu būdu siekiant subalansuoti biudžetus.

3. Atsirado didžiulė paskata, neturinti nieko bendro su prieinamumo didinimu ir LR Konstitucijos nuostatomis paimti pinigus iš bet ko, kas atėjo į universitetą, tokiu būdu padidinant mokančiųjų už mokslą procentą iki 50. Kokia dalis iš jų visiškai nieko nemokėjo bendrame išsilavinime ir net teoretiškai negalėjo ko nors išmokti universitete.

4. Tačiau didžiausia problema tapo tai, kad universitetai pradėjo dubliuoti vienas kito programas ir studijų kryptis NETURĖDAMI tam reikalingų žmogiškų ir materialių resursų. Tas vėl vedė prie nereikalingos konkurencijos, dėstytojų blaškymosi ir rezultato – prastos studijų kokybės. Tokiu būdu VDU, būdamas socialinis humanitarinis universitetas, pradėjo mokyti energetikos ir technologijų, KTU, kaip technologijų universitetas, plėtė socialinius mokslus, muziką, dizainą. Sporto universitetas užsiiminėja medicina sporte, o LSMU – sportu medicinoje ir panašiai. A. Stulginskio universitetas bando įrodyti, kad traktorius žemės ūkyje yra kitoks nei visose kitose srityse, todėl jie turi ruošti žemės ūkio mechanikus, gyvulių gydytojus, žemės ūkio architektus ar žemės ūkio buhalterius, finansininkus ir net teisininkus. Aš truputį hiperbolizuoju ir mandagiai bandau pasijuokti iš tokios situacijos, kurią lietuvių liaudies patarlė įvardintų kaip „devyni amatai, dešimtas badas“.

5. Ir iš tikro badas. Dvasinis badas nežiūrint ko reikia valstybei, ko reikia Lietuvos ateičiai, o mojuojant autonomijos figos lapeliu bandant užtikrinti institucinę savisaugą ir institucinio išgyvenamumo tikslą.

Universitetų autonomijos garantas, kaip bebūtų gaila, tapo Konstitucinio Teismo nuostatos ir labai vienpusiškas Konstitucijos dvasių aiškinimas. Manau, kad Konstitucinis Teismas pirmiausia gina žmones, sukūrusius Konstituciją ir sukūrusius valstybę. Taigi, darant tokią prielaidą, mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos struktūros valstybėje turi dirbti jos naudai (Lietuvos himno žodžiai), efektyviai, kokybiškai ir visuomenei atskaitingai.

Šios priežastys vertė ne tik Lietuvą, bet ir kitas, ypač Rytų ir Centrinės Europos šalis naujai pažiūrėti į universitetų veiklos kokybę ir rezultatus. Tam buvo parengta ir Europos Komisijos pradėta vykdyti universitetų reitingavimo sistema, kurią dalis europinių universitetų sutiko priešiškai, Lietuvoje atlikome mokslo vertinimą (benchmarking), pradeda funkcionuoti kvalifikacijų žemėlapis, kurio tolesnis vystymas leis pasakyti, iš kurio universiteto ir kiek baigusių įsidarbino, kokiose pareigose, kokia jų alga ir kaip ji kyla, kaip sekasi karjeroje ir t. t., nes tai yra gero universiteto darbo išraiška. Juk baigęs vadybą ar kitus socialinius mokslus, absolventas, įsidarbinęs ar sukūręs savo verslą, yra lepintinas ir girtinas.

Dar vienas labai svarbus žingsnis einant universitetų (su savo autonomija) ir visuomenės susitarimo keliu būtų nauja Mokslo ir studijų įstatymo redakcija. Joje turi būti fiksuojama nuostata, kad universitetai turi tartis su visuomene, su valstybe, kuri jiems skiria mokesčių mokėtojų pinigus, – ir taip atsirastų Universitetų – valstybės sutarties nuostatos. Tai sutiko ir, tikiu, sutiks didžiulį pasipriešinimą, ypač iš silpnesnių universitetų pusės.

Todėl ir valstybės tikslas turėti kokybišką universitetinį išsilavinimą, kokybiškas, plačias, darbo rinkoje lengviau pritaikomas studijų kryptis ir programas, bliūkšta. Ir čia matoma keletas realių situacijos vystymosi galimybių:

1. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, nebūdama aukštojo mokslo žinove, padarys tai, ką seniai siūlo stipriųjų universitetų grupė (VU, KTU, LSMU ir VGTU – gaila, kad VDU savęs tokiai grupei nepriskiria, pagal DELFI TV reportažą), MOSTA, kurios vadovė dabar Ministrė ir Prezidentė. Nuoširdžiai linkiu sėkmės.

2. Kita alternatyva – laukti naujos ekonominės krizės ir tikėtis, kad tuo metu liberalai su konservatoriais nebus valdžioje, o valstybėje finansų stoka bus tiek išreikšta, kad niekam nekils abejonių dėl tinklo mažinimo poreikių.

3. Nebeliks studentų, o tie, kurie vis dar bus ir pagal kokybinius reikalavimus galės įstoti, – gaus valstybinį finansavimą ir stos ten, kur kažko išmoks.

4. Universitetai, pirmiausia VU, LSMU, KTU ir gal VGTU, išeis iš LAMA BPO sistemos ir padarys atskirus priėmimus į universitetus, remiantis aiškiais Vidurinio išsilavinimo baigimo kriterijais (dalykų skaičiumi ir valstybiniais egzaminais) ir potencialaus studento motyvacija tapti tokiu ar kitokiu specialistu. Šis variantas ves prie naujos diskusijos, kas yra baigtas vidurinis išsilavinimas ir kokie kriterijai, egzaminai (lietuvių, anglų, matematika, kas dar?) bus abitūros baigimo pagrindas (ruošiant šia publikaciją nebuvo žinios apie Universitetų Pažangos Konferenciją –UPK, kurią sudarė mano minimi universitetai).

Kaip ten bebūtų, greitų sprendimų sprendimų jungiant, sujungiant, jungiantis universitetams, kaip nori kovingoji Nerija Putinaitė, tikrai nebus. Tokie dideli universitetų sistemos pertvarkymai be papildomo, tikslinio finansavimo jungimuisi ar uždarymui, yra nerealūs. Todėl ir tyčiojimasis iš dabartinės valdžios, leidžiančios pasireikšti universitetų autonomijai ir demokratijai, savivaldai ir valstybiniam mąstymui, yra ne tik kad nepadorus, bet ir žalingas pačiai universitetų darbo kokybės gerinimo idėjai.