Valstiečiai nebūtų populistai, jeigu neatgaivintų idėjos sumažinti Seimo narių iki 101, motyvuodami tuo, kad tai leis taupyti biudžeto lėšas, skirtas Seimo narių ir jų padėjėjų atlyginimams bei parlamentinei veiklai. Klausimas ne tas, ar ši idėja yra vaisinga, o tas, ar ji yra įgyvendinama. Seimo pirmininkas, patikinęs, jog dar pavasario sesijoje bus priimta tam būtina konstitucinė pataisa, lygiai su tokiu pat pasisekimu galėjo patikinti tautą, kad pasibaigus valstiečių kadencijai, lietuviai gyvens kaip švedai.
Kodėl minėta, pati savaime labai nebloga idėja yra neišvengiamai pasmerkta krachui? Todėl, kad visada atsiras geras trečdalis seimūnų, kurie nenorės pjauti šakos, ant kurios sėdi. Žinoma, tą jie darys motyvuodami tariamai protingais argumentais – būtinumu atstovauti emigravusiems Lietuvos piliečiams, gyventojų skaičiaus augimo tikimybe arba tuo, ką galima vadinti kritine mase kolektyvinio proto, kuris leidžia susidoroti su valstybei kilusiomis problemomis.
Neišlaiko elementarios kritikos ir kiti argumentai. Pavyzdžiui, Airijoje gyvena apie 4 milijonus gyventojų, o dar maždaug šimtas milijonų airių yra pasklidę po visą pasaulį. Jeigu airiai vadovautųsi tokia logika, kad reikia atstovauti visų kartų emigrantus, tai jie visi, įskaitant alų šinkuojančius barmenus, turėtų pereiti dirbti į valstybės tarnybą. O jeigu tautiečių skaičiaus kreivė staigiai šoktels į viršų? Nors niūriausios prognozės dėl tragiško Lietuvos nykimo yra perdėtos, tačiau svaičioti apie populiacijos didėjimą apžvelgiamoje ateityje vis dėlto nėra pagrindo.
Tad kodėl valstiečių lyderio iniciatyva svarstoma gera, tačiau neišvengiamam krachui pasmerkta idėja? Todėl, kad padoraus lygio šaškininkas, numatęs kelis ėjimus į priekį, žino – pralaimėjimas šiuo atveju atneš solidžius politinius dividendus.
KARAS – TAI TAIKA. LAISVĖ – TAI VERGIJA. NEŽINOJIMAS – TAI JĖGA. Šie, ryškiomis didžiosiomis raidėmis parašyti trys partijos šūkiai, kaip žinia, švietė ant balto Teisybės ministerijos fasado. Tačiau Lietuvos politikos Didysis Šaškininkas nenori nusileisti George‘o Orwello fantazijos sukurtam angsoco (angliškojo socializmo) pasauliui, kurio viešpats buvo Didysis Brolis.
Ar tai reiškia, kad aptarta idėja turi būti numarinta vieną kartą ir visiem laikams? Ne, veikiau atvirkščiai, ją reikėtų įgyvendinti. Tačiau tam reikia kruopščiai ir nuosekliai ruoštis. Maža to, kad kokia tai partija nuostatą dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo įtraukia į savo programą, o vėliau tyliai numarina arba, atvirkščiai, išlenda su šia iniciatyva kaip Pilypas iš kanapių. Ne, minėtą idėją būtina pagarsinti ir reklamuoti taip, kaip valstiečiai reklamavo savo ketinimus padidinti pensijas 40- čia eurų.
Nėra beviltiškai kvaila ir Kęstučio Pūko parlamentarų grupės vardu įregistruota iniciatyva įteisinti Konstitucijoje, kad Seimo narį paskyrus ministru, jo mandatas laikinai sustabdomas, kol eina ministro pareigas. Konstitucijos 60 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią „Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku ar ministru“ iš dalies yra anachronizmas, kurį sąlygojo konstitucingumo tradicijų tęstinumas bei perimamumas (Valstybės Tarybos narių ir Ministro kabineto pareigų suderinamumas buvo numatytas dar 1918 metų Lietuvos valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių 20 paragrafe).
Tačiau tai nereiškia, kad K. Pūko inicijuota pataisa turi būti perkelta į miglotą ateitį. Ne, ji gali būti įgyvendinta čia ir dabar, šios kadencijos Seime. Žinoma, jeigu tam pakaks politinės valios, o seimūnų godumas nebus neįveikiama kliūtis. Reikalas tas, kad cituota Lietuvos Konstitucijos 60 straipsnio 2 dalies nuostata yra ne įpareigojanti (imperatyvi), o leidžianti. Tai reiškia, kad politinės partijos gali pasiekti bendrą susitarimą, kad Seimo narį, paskyrus ministru, jo mandatas laikinai sustabdomas, kol jis eina pareigas.
Išties, kai „išgamų“ valdžią keikiantys šventeivos patys patenka į valdžios olimpą, neretai įvyksta stulbinanti transformacija, kurią išmintingi Rytai yra įvertinę taip: „Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas!“ Tuomet tie, kurie keikė valdančiuosius, patys įžūliai ir chamiškai sulenda į lovį, iš kurio šliurbšdami ne tik sriuobia patys, bet ir maitina savo giminę, nesvarbu kirpėjas ar virėjas, švogerius ar savo pasijas.
Iškalbingas pavyzdys – vadinamosios kanceliarinės išlaidos, kurios viršija kitos daugiavaikės šeimos biudžetą ir kurių atsisakė tik du parlamentarai – Ingrida Šimonytė ir Linas Linkevičius. Jeigu valstiečiams išties rūpėtų valstybės lėšų taupymas, tai pirmiausia jie turėtų imtis realiai įgyvendinamų iniciatyvų – apriboti minėtas kanceliarines išlaidas ir sumažinti parazituojančių padėjėjų skaičių. Tačiau tai nebūtų toks efektingas ėjimas, kaip svarstyti iš anksto pasmerktas Konstitucijos pataisas. Todėl tokio ėjimo Didysis Šaškininkas ir nedaro.